Tiesioginio mokymo apie pakartotiną santuoką po skyrybų Šventajame Rašte nėra. Tačiau Jėzaus žodžiai Mt 19, 9 aiškiai rodo, kad žmogus, kuris buvo ištikimas santuokos įžadams, tačiau jo sutuoktinis juos pažeidė, gali susituokti pakartotinai.

Pripažindama Biblijos mokymą apie santuoką, bažnyčia žino, jog santuokiniai santykiai daugeliu atvejų būna anaiptol ne idealūs. Skyrybų ir antros santuokos problema gali būti regima teisingoje šviesoje tik tada, kai ji traktuojama Dangaus požiūriu ir Edeno sodo kontekste. Pagal Dievo šventąjį planą mūsų pasauliui svarbiausia buvo pagal Jo atvaizdą sukurti būtybes, kurios daugintųsi, paplistų žemėje ir gyventų tyrai, darniai bei laimingai. Iš Adomo šonkaulio Jis padarė Ievą ir padovanojo ją Adomui kaip žmoną. Taip buvo įsteigta santuokos institucija – Dievas buvo jos autorius, Dievas inicijavo ir pirmąją santuoką. Po to, kai Viešpats apreiškė Adomui, kad Ieva yra kaulas iš jo kaulo ir kūnas iš jo kūno, jo prote niekada nekilo abejonių tuo, kad jiedu yra vienas kūnas. Lygiai taip pat negali kilti abejonių nė vienai šventai porai, kurios šeimai Dievas skyrė išlikti amžinai.

Bažnyčia besąlygiškai pritaria šiam požiūriui į santuoką ir šeimą bei yra įsitikinusi, kad bet koks šio aukšto vertinimo sumenkinimas kartu yra ir paties dangiškojo idealo sumenkinimas. Įsitikinimas, jog santuoka yra dieviška institucija, remiasi Šventuoju Raštu. Taigi visas mąstymas ir samprotavimas painiais skyrybų bei antrosios santuokos klausimais turi būti nuolatos derinamas su šventuoju idealu, kuris buvo apreikštas Edene.

Bažnyčia tiki Dievo Įstatymu; ji tiki ir atleidžiančia Dievo malone. Ji tiki, jog tie, kurie nusižengė išsiskirdami ar susituokdami antrą kartą, gali atrasti pergalę bei išgelbėjimą, kaip ir tie, kurie pažeidė bet kurį kitą šventąjį Dievo įsakymą. Niekas iš to, kas čia pasakyta, negali sumenkinti Dievo gailestingumo ar atlaidumo. Bažnyčia čia dievobaimingai išdėstė principus ir praktikas, kurie turėtų būti taikomi tuokiantis, skiriantis ir tuokiantis antrą kartą.

Nors pirmuosius žmones sutuokė vienas Dievas, šiais laikais žmonės vadovaujasi civiliniais įstatymais; taigi santuoka turi dieviškąjį ir civilinį aspektą. Dieviškąjį aspektą valdo Dievo įsakymai, civilinį – valstybės įstatymai.

Pagal šiuos mokymus Septintosios dienos adventistų bažnyčios poziciją apibūdina šios nuostatos:

1. Pasakęs “Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria”, Jėzus įtvirtino bažnyčioje malonės laikotarpiu elgesio taisyklę, kuri turi peržengti visus civilinius potvarkius, neatitinkančius Jo dieviškojo įstatymo, valdančio santuokos ryšį, aiškinimo. Čia Jis duoda taisyklę Savo pasekėjams, kurie turi jos laikytis, nepaisant to, ar valstybė ir dominuojantys papročiai suteikia daugiau laisvės, ar ne. “Kalno pamoksle Jėzus aiškiai pasakė, jog santuokinis ryšys neturi būti nutrauktas, išskyrus neištikimybės santuokos įžadams atvejį.” (Mt 5, 32; 19, 9.)
2. Neištikimybė santuokos įžadams paprastai buvo laikoma svetimavimas ir / arba sanguliavimas. Tačiau Naujajame Testamente žodis “sanguliavimas” apima ir tam tikrus kitus seksualinius nukrypimus. (1 Kor 6, 9; 1 Tim 1, 9-10; Rom 1, 24-27.) Taigi tokie seksualiniai iškrypimai, kaip kraujomaiša, vaikų seksualinis išnaudojimas ir homoseksualizmas taip pat laikomi neteisingu seksualinių galių panaudojimu bei dieviškojo su santuoka susijusio plano nepaisymu. Kaip tokie, jie tėra priežastis atsiskirti ar išsiskirti. Nors Šventasis Raštas leidžia skirtis dėl anksčiau minėtų priežasčių arba dėl to, kad jus paliko netikintis sutuoktinis (1 Kor 7, 10-15), bažnyčia ir suinteresuoti asmenys turi uoliai siekti susitaikymo, t.y. raginti sutuoktinius pademonstruoti vienas kitam krikščionišką atlaidumo ir santykių atnaujinimo dvasią. Bažnyčios požiūris į tokią porą turi būti pagrįstas meile, kad padėtų jiems susitaikyti.
3. Jeigu susitaikymas neįvyksta, sutuoktinis, kuris liko ištikimas santuokos įžadus pažeidusiajam sutuoktiniui, turi biblinę teisę išsiskirti ir tuoktis antrą kartą.
4. Sutuoktiniui, pažeidusiam santuokos įžadus (žr. 1 ir 2 punktus), vietinė bažnyčia turi taikyti drausminimo priemones (žr. 14 sk.). Jeigu sutuoktinis nuoširdžiai gailisi, užuot pašalinus jį iš bažnyčios, jam gali būti taikoma drausminė nuobauda tam tikrą laiko tarpą. Sutuoktinis, kuris neparodo visiškos ir nuoširdžios atgailos, turi būti pašalintas iš bažnyčios narių. Jeigu nusižengimas viešai užtraukė gėdą Dievo darbui, bažnyčia, kad išsaugotų savo aukštus principus ir gerą vardą, gali pašalinti individą iš bažnyčios narių, net jeigu jis ir atgailavo. Visų šių priemonių vietinė bendruomenė gali imtis, siekdama dviejų drausminimo tikslų – pataisyti ir sugrąžinti į tiesos kelią. Kristaus evangelijoje atperkamasis drausminimo aspektas visada susijęs su tikru nusidėjėlio pasikeitimu į naują kūrinį Jėzuje Kristuje.
5. Sutuoktinis, kuris pažeidė santuokos įžadus ir išsiskyrė, neturi moralinės teisės vėl tuoktis, kol buvęs sutuoktinis yra gyvas, lieka ištikimas buvusios santuokos įžadams ir skaisčiai gyvena vienas. Asmuo, pasielgęs priešingai, turi būti pašalintas iš bažnyčios narystės. Jeigu asmuo, su kuriuo jis / ji susituokia, yra bažnyčios narys, jis / ji taip pat turi būti pašalintas iš bažnyčios narių.
6. Pripažįstama, jog kartais santuokos santykiai taip pašlyja, jog vyrui ir žmonai geriau gyventi atskirai. “Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikytų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos” (1 Kor 7, 10-11). Daugeliu tokių atvejų, susijusių su pažeista vaikų priežiūra, nuosavybės teisėmis ar net asmenine apsauga gali tekti pakeisti santuokinį statusą. Tokiais atvejais gali būti leistina imtis to, kas kai kuriose šalyse žinoma kaip teisėtas atsiskyrimas. Vis dėlto, pagal tam tikras civilines jurisdikcijas, tokį atsiskyrimą gali suteikti tik skyrybos. Atsiskyrimas ar skyrybos, kurias lėmė tokie veiksniai, kaip fizinis smurtas, bet “neištikimybė santuokos įžadams” nebuvo (Žr. 1 ir 2 punktus), pagal Šventąjį Raštą nesuteikia teisės tuoktis antrą kartą, nebent kita pusė jau yra susituokusi antrą kartą, svetimavo, sanguliavo ar mirė. Jeigu šitaip išsiskyręs narys tuoktųsi antrą kartą, neatsižvelgdamas į biblinį mokymą, jis / ji turi būti pašalintas iš bažnyčios narystės; jeigu asmuo, su kuriuo jis / ji susituokia, yra bažnyčios narys, jis / ji taip pat turi būti pašalintas iš bažnyčios narių. (Žr. 14 sk.)
7. Sutuoktinis, kuris pažeidė santuokos įžadus ir išsiskyrė arba buvo pašalintas iš bažnyčios narių ir kuris susituokė antrą kartą arba asmuo, kuris išsiskyrė dėl kitų priežasčių, nei nurodytos 1 ir 2 punkte, ir susituokė antrą kartą ir kuris buvo pašalintas iš bažnyčios narių, turi būti laikomas netinkamu narystei, išskyrus nurodytus atvejus.
8. Santuokos sutartis ne tik šventa, bet ir kur kas sudėtingesnė už eilines kaip nors su ja susijusias sutartis (pavyzdžiui, su vaikais). Taigi atgailavusiajam paprašius vėl priimti į bažnyčios narystę galimybės turi būti griežtai ribojamos. Prieš tai, kai vietinė bendruomenė priims galutinį sprendimą, prašymas sugrąžinti į narius per pastorių ar rajono vadovą turi būti pateiktas Konferencijos / Misijos / Lauko komitetui, siekiant patarimo ir rekomendacijos, kokių galimų žingsnių atgailaujantysis ar atgailaujantieji galėtų imtis, kad toks sugrąžinimas būtų įvykdytas.
9. Priėmimas iš naujo į bažnyčios narius tų, kurie buvo pašalinti iš narių dėl ankstesniuose punktuose nurodytų priežasčių, paprastai vyksta pakartotino krikšto pagrindu. (Žr.14 sk.)
10. Kai asmuo, kuris buvo pašalintas iš narių, vėl priimamas į bažnyčios narius, kaip nurodyta 8 punkte, turi būti imamasi visų priemonių, kad būtų išsaugota bažnyčios vienybė ir harmonija – toks asmuo neturi būti skiriamas į vadovo pareigas, ypač į tarnavimą, kuris reikalauja įšventinimo apeigos, nebent itin kruopščiai pasitarus su Konferencijos / Misijos / Lauko administracija.
11. Joks Septintosios dienos adventistų tarnautojas neturi teisės suteikti antros santuokos asmeniui, kuris pagal ankstesnius punktus neturi teisės tuoktis antrą kartą.