Jeigu yra neigiamos priežastys santuokai kurti, tai žinokime, yra ir teigiamos priežastys susituokti. Dievas sukūrė mus kaip moteris ir vyrus ir nori, kad mes, didžiąją gyvenimo dalį gyvendami kartu, būtume meilės sąjungoje. Ir nors yra žmonių, kurie laimingi be santuokos, tačiau dauguma iš mūsų norime sukurti amžiną meilės sąjungą, kurioje galėtume atiduoti save iki giliausių širdies gelmių ir per tai atrasti gyvenimo prasmę ir vertę.
Asmeninis brandumas. Ankstyvos santuokos dažniausiai būna netvirtos, t. y. juo jaunesni jaunieji tuokiasi, tuo didesnė rizika išsiskirti. Tai todėl, kad sunku išlaikyti abipusį artumą, kol asmenys neturi savo tikrojo identiteto. Labai jauni žmonės meilę apibrėžia kaip aistrą, o ne artumą ir pasišventimą (t. y. meilės pojūtį suvokia tarsi „pilve skraidančius drugelius“ – dar nepatirtą kūno sujaudinimą, o ne atvirumą, pasitikėjimą ir ištikimybę). Todėl tuoktis geriausia, kai abu partneriai yra visiškai subrendę: pirmiausia fiziškai ir intelektualiai, po to emociškai ir dvasiškai. Kitaip tariant, santuokai taip pat reikia subręsti.
Prisitaikymas, susiderinimas. Nors šiandieninei visuomenei nepatinka terminas „prisitaikėlis“, jam suteikiamas neigiamas atspalvis, tačiau sociologai jį vartoja subrendusio asmens elgesiui apibūdinti. Tai reiškia, toks asmuo geba prisitaikyti prie kito žmogaus ir aplinkybių. Žmogus, norintis susituokti, turi mokėti prisitaikyti prie kito asmens, o prisitaikyti gali tik visiškai subrendęs žmogus. Šventasis Raštas moko, kad krikščionis turi prisitaikyti ir prie socialinių visuomenės normų tiek, kiek jos neprieštarauja Dievo Žodžiui ir Jo valiai (žr. Biblija, Romiečiams 13, 1–7; 1 Korintiečiams 9, 19–23; 11, 2–16). Jeigu asmuo nenori taikytis prie kito asmens, jis turi pamiršti apie santuoką su kitu žmogumi.
Troškimas suartėti fiziškai. Tai yra Dievo dovana žmogui, ir jeigu kas nori susituokti, kad galėtų visiškai atiduoti save kitam (turiu omenyje ne tik fizinį intymų atsidavimą, bet visapusišką atsidavimą, t. y. įskaitant emocinį bei dvasinį atsidavimą), tuomet tai yra teigiama priežastis būti kartu santuokoje. Kalbant atvirai, Šventasis Raštas moko taip: jeigu tu nori turėti lytinius santykius, tuomet susituok, o ne paleistuvauk (žr. Biblija, 1 Korintiečiams 7, 2–5. 9. Hebrajams 13, 4). Kitaip tariant, santuoka yra Dievo suteikta teisė turėti lytinius santykius.
Tikra meilė. Noras mylėti ir būti mylimam, noras duoti ir priimti, noras būti kartu, kai visa tai lydi gilus pasišventimas, yra pati geriausia priežastis santuokai.
Draugystė. Tai yra pati svarbiausia priežastis santuokai. Draugystė suteikia priklausomybės, stabilumo ir saugumo jausmą. Būtent tam ir yra kuriama santuoka – amžinai draugystei ir bendrystei (žr. Biblija, Mokytojo 4, 9–11).
Dalijimasis ir bendravimas. Mums visiems reikia žmogaus, su kuriuo galėtume pasidalyti savo džiaugsmu ir skausmu, savo pasiekimais ir praradimais, savo laimėjimais ir pralaimėjimais, savo svajonėmis ir baimėmis. Kai norime tuo dalytis su savo išrinktuoju ar išrinktąja ir visa tai priimti iš jo ar jos, tai yra itin gera priežastis būti sujungtiems santuokos saitais. Bendravimas yra pati svarbiausia sėkmingos santuokos dalis. Faktiškai, jeigu sutrinka bendravimas santuokoje, tuomet žlunga ir pati santuoka.
Tėvų pritarimas ir palaikymas. Tėvų dalyvavimas vaikų santuokoje yra labai svarbi sėkmingos santuokos dalis, nes, mes norime to ar ne, santuokoje jungiasi ne du asmenys, o dvi šeimos. Todėl teigiamas tėvų požiūris į vaikų santuoką yra daug lemiantis veiksnys. Jeigu tėvai nepritaria santuokai, tuomet jie nuolatos mėgins parodyti, kokia klaida buvo padaryta tuokiantis su šiuo žmogumi, ir tai nuolatos griaus sutuoktinių tarpusavio santykius.
Būkite laimingi, mielieji, ir brandūs, kantriai ir atsargiai neškite meilės dovaną per gyvenimą – ir džiaugsme, ir varge…