Konsensusas dėl mirštančiųjų priežiūros

Žmonėms, kurie gyvenime vadovaujasi Biblija, mirties tikrovė yra pripažįstama dabartinės žmogaus būklės dalimi, paveikta nuodėmės (Pradžios 2,17; Romiečiams 5; Hebrajams 9,27). Yra „laikas gimti, ir laikas mirti“ (Mokytojo 3,2). Nors amžinasis gyvenimas yra dovana, kuri suteikiama visiems, kurie priima išganymą per Jėzų Kristų, ištikimi krikščionys laukia antrojo Jėzaus atėjimo, kad Jis suteiktų jiems nemirtingumą (Jono 3,36; Romiečiams 6,23; 1 Korintiečiams 15,51-54). Laukdami, kol Jėzus vėl ateis, krikščionys gali būti pašaukti rūpintis mirštančiaisiais ir asmeniškai susidurti su savo mirtimi.

Skausmas ir kančia paliečia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Fizinės, psichinės ir emocinės traumos yra universalios. Tačiau žmogaus kančios neturi išperkamosios vertės ir nesuteikia jokių nuopelnų. Biblija moko, kad joks žmogaus kančių kiekis ar intensyvumas negali išpirkti jo iš nuodėmės. Pakankama yra tik Jėzaus Kristaus kančia. Šventasis Raštas ragina krikščionis nenusiminti nelaimėje, varge, bet ragina mokytis paklusnumo (Hebrajams 5,7-8), kantrybės (Jokūbo 1,2-4) ir ištvermės suspaudimuose (Romiečiams 5,3). Biblija taip pat liudija apie nugalinčią Jėzaus Kristaus galią (Jono 16,33) ir moko, kad tarnavimas žmonių kančioms yra svarbi krikščionio pareiga (Mato 25,34-40). Tai buvo Jėzaus pavyzdys ir mokymas (Mato 9,35; Luko 10,34-36), ir tokia yra Jo valia mums (Lk 10,37). Krikščionys laukia naujos dienos, kai Dievas amžinai užbaigs kančias (Apreiškimo 21,4).

Šiuolaikinės medicinos vystymasis dar labiau apsunkino sprendimus dėl mirštančiųjų priežiūros. Anksčiau mažai ką buvo galima padaryti, kad būtų galima pratęsti žmogaus gyvenimą. Tačiau šiandieninės medicinos galia užkirsti mirčiai kelią sukėlė sunkių moralinių ir etinių klausimų. Kokius suvaržymus krikščioniškas tikėjimas nustato tokios galios naudojimui? Kada siekis atidėti mirties akimirką turėtų užleisti vietą siekiui numalšinti skausmą gyvenimo pabaigoje? Kas gali tinkamai priimti tokius sprendimus? Kokias ribas krikščioniškoji meilė turėtų nustatyti veiksmams, kuriais siekiama užbaigti žmonių kančias?

Jau tapo įprasta tokius klausimus aptarinėti eutanazijos antraštėje. Dėl šios išraiškos kyla daug painiavos. Pradinė ir tiesioginė šio termino reikšmė buvo „gera mirtis“. Dabar šis terminas vartojamas dviem labai skirtingais būdais. Dažnai eutanazija reiškia „gailestingą žudymą“ arba tyčinį paciento gyvybės atėmimą, siekiant išvengti skausmingos mirties arba palengvinti paciento šeimai ar visuomenei tenkančią naštą (tai yra vadinamoji aktyvi eutanazija). Tačiau eutanazija taip pat vartojama, Septintosios dienos adventistų požiūriu netinkamai, kalbant apie medicininių intervencijų nutraukimą arba atšaukimą, kurios dirbtinai pailgina žmogaus gyvenimą, taip leidžiant žmogui mirti natūraliai (tai vadinama pasyvioji eutanazija). Septintosios dienos adventistai tiki, kad leisti pacientui mirti atsisakant medicininių intervencijų, kurios tik pailgina kančią ir atideda mirties akimirką, moraliai skiriasi nuo veiksmų, kurių pagrindinis tikslas yra tiesioginis gyvybės atėmimas.

Septintosios dienos adventistai siekia spręsti etines gyvenimo pabaigos problemas taip, kad parodytų jų tikėjimą Dievu kaip gyvenimo Kūrėju ir Atpirkėju ir atskleistų, kaip Dievo malonė juos įgalino artimo meilės veiksmams. Septintosios dienos adventistai patvirtina, kad Dievas sukūrė žmogaus gyvybę, nuostabią dovaną, kurią verta saugoti ir palaikyti (Pradžios 1-2 skyriai). Jie taip pat patvirtina nuostabią Dievo atpirkimo dovaną, suteikiančią amžinąjį gyvenimą tiems, kurie tiki (Jono 3,15; 17,3). Taigi jie remia šiuolaikinės medicinos naudojimą šiame pasaulyje žmonių gyvenimui pratęsti. Tačiau ši galia turėtų būti naudojama gailestingai, kad būtų atskleista Dievo malonė siekianti sumažinti kančias. Kadangi turime Dievo pažadą apie amžinąjį gyvenimą Naujoje žemėje, krikščionims nereikia su nerimu „įsikabinus“ laikytis paskutinių gyvybės likučių šioje žemėje. Taip pat nebūtina priimti ar siūlyti visų įmanomų gydymo būdų, kurie tik pailgina mirties procesą.

Dėl savo įsipareigojimo rūpintis visu žmogumi (holistiškai), Septintosios dienos adventistai suinteresuoti dėl mirštančiųjų fizinės, emocinės ir dvasinės priežiūros. Šiuo tikslu jie siūlo šiuos Biblijos principus:

  1. Žmogus, kuris artėja prie gyvenimo pabaigos ir gali suprasti, nusipelno žinoti tiesą apie savo būklę, gydymo būdus ir galimas pasekmes. Tiesa neturėtų būti nutylima, o dalijamasi su krikščioniška meile ir jautriai atsižvelgiant į paciento asmenines ir kultūrines aplinkybes (Efeziečiams 4,15).
  2. Dievas suteikė žmonėms pasirinkimo laisvę ir prašo atsakingai naudotis savo laisve. Septintosios dienos adventistai tiki, kad ši laisvė apima ir sprendimus dėl medicininės priežiūros. Ieškant dieviškojo vadovavimo ir atsižvelgiant į interesus tų, kuriuos šis sprendimas liečia (Romiečiams 14:7), bei medicinos patarimus, apsispręsti galintis asmuo pats turėtų nuspręsti priimti ar atmesti gyvenimą prailginančias medicinines intervencijas. Tokie asmenys neturėtų būti verčiami priimti gydymą, kuris jiems atrodo nepriimtinas.
  3. Dievo planas yra, kad žmonės būtų globojami šeimoje ir tikėjimo bendruomenėje. Sprendimus dėl žmogaus gyvybės geriausia priimti sveikų šeimos santykių kontekste, įvertinus gydytojo patarimą (Pradžios 2,18; Morkaus 10,6–9; Išėjimo 20,12; Efeziečiams 5-6 sk.). Kai mirštantis žmogus negali duoti sutikimo ar išreikšti pageidavimų dėl medicininės intervencijos, tokius sprendimus turėtų priimti mirštančiojo pasirinktas asmuo. Jei niekas nebuvo išrinktas, tai turėtų nuspręsti kas nors iš mirštančiojo artimų žmonių. Išskyrus ypatingas aplinkybes, medicinos ar teisės specialistai turėtų leisti priimti sprendimus dėl medicininės intervencijos mirštančiam asmeniui artimiausiems to asmens asmenims. Asmens pageidavimus ar sprendimus geriausia užtvirtinti raštu ir jie turi atitikti galiojančius teisinius reikalavimus.
  4. Krikščioniška meilė yra praktiška ir atsakinga (Romiečiams 13,8-10; 1 Korintiečiams 13; Jokūbo 1,27; 2,14-17). Tokia meilė nepaneigia tikėjimo ir neįpareigoja mūsų siūlyti ar priimti medicinines intervencijas, kurių našta yra didesnė už galimą naudą. Pavyzdžiui, kai medicininė priežiūra tik išsaugo kūno funkcijas, nesitikint sugrąžinti pacientą į protinį sąmoningumą, ji yra beprasmiška, todėl, ramia sąžine, ji gali būti sulaikyta arba atšaukta. Panašiai galima atsisakyti arba nutraukti gyvenimą prailginančius medicininius gydymo būdus, jei jie tik padidina paciento kančias arba be reikalo pailgina mirties procesą. Visi veiksmai, kurių imamasi, turi atitikti teisinius įgaliojimus.
  5. Nors krikščioniška meilė gali lemti medicininių intervencijų atsisakymą arba atšaukimą, kurios tik padidina kančias arba pailgina mirtį, Septintosios dienos adventistai nepraktikuoja „gailestingumo žudymo“ ir nepadeda nusižudyti (Pradžios 9,5–6; Išėjimo 20,13; 23,7). Jie nusiteikę prieš aktyvią eutanaziją, tyčinį kenčiančio ar mirštančio žmogaus gyvybės atėmimą.
  6. Krikščioniška užuojauta reikalauja palengvinti kančias (Mato 25,34-40; Luko 10,29-37). Rūpinantis mirštančiaisiais, krikščionių pareiga yra kuo labiau sumažinti skausmą ir kančias, neįtraukiant aktyvios eutanazijos. Kai aišku, kad medicininė intervencija paciento nepagydys, pagrindinis priežiūros tikslas turėtų būti nukreiptas į kančios palengvinimą.
  7. Biblijos teisingumo principas reikalauja, kad būtų labiau pasirūpinta tais, kurie yra bejėgiai ir priklausomi (Psalmyno 82,3-4; Patarlių 24,11-12; Izaijas 1,1-18; Michėjo 6,8; Luko 1,52-54). Dėl pažeidžiamos būklės su mirštančiais asmenimis turėtų būti elgiamasi gerbiant jų orumą ir be nesąžiningos diskriminacijos. Rūpinimasis mirštančiaisiais turėtų būti paremtas jų dvasiniais ir medicininiais poreikiais bei išreikštais pasirinkimais, o ne suvokimu apie jų socialinį vertingumą (Jokūbo 2,1-9).

Septintosios dienos adventistai, siekdami taikyti šiuos principus, vilties ir drąsos semiasi iš to, kad Dievas atsako į savo vaikų maldas ir gali stebuklingai veikti dėl jų gerovės (Psalmyno 103,1-5; Jokūbo 5,13-16). Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, jie taip pat meldžiasi priimti Dievo valią visame kame (Mato 26,39). Jie įsitikinę, kad gali pasitikėti Dievo galia, kuri padėtų jiems pasirūpinti fiziniais ir dvasiniais kenčiančių ir mirštančių asmenų poreikiais. Jie žino, kad Dievo malonės pakanka, kad galėtų ištverti negandas (Psalmė 50,14-15). Jie tiki, kad amžinasis gyvenimas visiems, tikintiems Jėzų, yra saugus Dievo meilės pergalėje.

Šis konsensuso pareiškimas balsavimu patvirtintas kasmetinėje Septintosios dienos adventistų bažnyčios Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto tarybos sesijoje 1992 metų spalio 9 dieną, Silver Springe (Merilendo valstija, JAV).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.