Neigiamos priežastys santuokai

Asmenys, besiruošiantys susituokti, tam gali turėti daug priežasčių, tačiau vienos priežastys būna teigiamos, kitos – neigiamos. Jei pora tuokiasi dėl neigiamų priežasčių, tuomet santuoka turės mažiau galimybių būti sėkminga. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių neigiamų priežasčių.

Ikisantuokinis nėštumas. Statistiškai kas ketvirtoje santuokoje jaunoji yra nėščia. Dauguma porų būtų nesusituokusios, jei nebūtų paskatinęs nėštumas. Dauguma porų tuokėsi vien tam, kad galėtų „legalizuoti“ kūdikį ir apsaugoti šeimos reputaciją. Galima pasakyti, kad tokiu atveju sudaryta santuoka blogą padėtį tik dar labiau pablogina, nes kūdikis buvo pradėtas jo visai nelaukiant, o dėl kūdikio atliktas įsipareigojimas vienas kitam – priverstinis.

Mylimo žmogaus netektis. Tai gali būti ir mylimo žmogaus mirtis, tai gali būti ir įvykusios skyrybos su sutuoktiniu, tai gali būti ir nutrauktos sužadėtuvės su išrinktuoju ar išrinktąją, ir galiausiai nutrūkę santykiai su mylimu žmogumi. Normaliai susitaikyti su artimo žmogaus netektimi, kad ir kokia ji būtų, ir emocionaliai išgyti reikia ne mažiau nei vienerių metų. O kadangi santuokai pasiruošti reikia ne mažiau metų, tad galvoti apie naują santuoką po netekties galima ne mažiau kaip po dviejų metų. Jeigu viso to nepaisoma ir bandoma susituokti iškart po skyrybų ar mylimo žmogaus mirties, tuomet tai tampa neigiama priežastimi santuokai ir vėliau gali sukelti dar daugiau skausmo ir liūdesio.

Maištas prieš tėvus. Tai labai dažnas motyvas santuokai tarp jaunų žmonių. Kyla didelis noras susituokti, nes tam prieštarauja tėvai. Tarp sociologų tai vadinama „Romeo ir Džiuljetos“ sindromu. Ir įdomu tai, kad juo labiau tėvai priešinasi santuokai, tuo labiau vaikai „krenta“ į meilę. Tačiau po kurio laiko susimąstoma: „Ką aš padariau? Kodėl aš susituokiau su šiuo asmeniu? Ką bendra su juo aš turiu?“ Taigi tuoktis vien dėl to, kad tėvai prieštarauja, tikrai yra labai bloga priežastis tokiai santuokai, kuri dar nė vieno nepadarė laimingo.

Bėgimas iš namų. Panaši situacija į ankstesnę. Noras pabėgti iš namų, kai nepatinka susiklostę santykiai su tėvais. Dažniausiai tie, kurie dėl to susituokia, vėliau pamato, kad dauguma dalykų, susijusių su tėvais, taip ir nedingo iš gyvenimo, kadangi santuoka yra ne dviejų asmenų sąjunga, o dviejų šeimų sąjunga. Tad dalykus, kurie nepatinka namų aplinkoje santykiuose su tėvais, reikia mėginti išspręsti, o ne pulti tuoktis, nes tos problemos pačios niekur nedingsta.

Bėgimas nuo vienatvės. Nors santuoka ir buvo Dievo įkurta vienatvei išvengti, tačiau vien tik ši priežastis susituokti yra bloga. Santuoka būna sėkminga tuomet, kai yra noras būti kartu su kitu asmeniu ir dalytis savo gyvenimu; o vien tik noras nebūti vienam santuoką paverčia kančia. Tokiose santuokose, kai žmogus bėga nuo vienatvės, labai dažnai kyla nerealūs lūkesčiai savo sutuoktiniui, ir tokiu būdu sukuriama įtampa santykiuose, iš ko kyla labai daug kitų problemų.

Fizinis patrauklumas. Nėra nieko blogo, kai žmogus patinka išoriškai, tačiau vien tik ši priežastis negali būti tvirtas pagrindas santuokai. Šventasis Raštas moko, kad, renkantis sutuoktinį, svarbu nepamiršti ir žmogaus vidinio pasaulio, t. y. reikia suprasti, kokia yra jo pasaulėžiūra, vertybės, prioritetai, interesai, pomėgiai ir t. t.

Socialinis spaudimas. Neretai žmonės susituokia dėl draugų, tėvų ar visuomenės spaudimo, nes nenori, kad vėliau jiems būtų „priklijuoti“ epitetai „senmergė“ ar „senbernis“. Kad ir kokia liberali tampa mūsų visuomenė, joje vis dar netiesiogiai anekdotais ar kitais būdais teigiama, kad normalūs yra tik susituokę, o jei tu viengungis, vadinasi, kažkas su tavimi negerai. Lietuvoje nemažai moterų tuokiasi norėdamos pakeisti savo socialinį statusą visuomenėje. Taigi visuomenės lūkesčiai taip pat nėra geras pagrindas santuokai. Šventasis Raštas moko, kad viengungystė taip pat yra Dievo dovana, ir niekam nėra leista jos niekinti.

Kaltė. Dabar jau mažiau, tačiau vis dar pakankamai daug porų tuokiasi dėl to, kad jaučia kaltę, jog susižavėję žadėjo mylėti amžinai, dėl to, kad ne tik mylėjo, bet ir „pasimylėjo“, dėl to, kad ilgai nenutraukė draugystės; taip pat jaučia kaltę dėl suteiktų lūkesčių ir daugybės kitų dalykų. Dar nė viena santuoka netapo laiminga, kai buvo tuokiamasi vien dėl kaltės nusimetimo.

Gailestis. Labai lengva supainioti gailestingumą su meile, ir dėl to nemažai santuokų žlunga, paaiškėjus, kad įsipareigojančios meilės niekada ir nebuvo. Dažnai gailestis žmogui yra patiriamas dėl kito žmogaus nepasisekusio gyvenimo, dėl jį ištikusios ligos, dėl jo artimo žmogaus netekties, dėl didelės nesėkmės gyvenime ir t. t. Gailint tokio žmogaus ir norint jį palaikyti, kai kada dėl to susituokiama. Į šią būseną dažniau patenka moterys, kai mėgina paguosti nelaimingus vyrus.

Romantika. Kiekvienoje santuokoje turi būti romantika, tačiau vien romantika nėra tinkama priežastis susituokti. Kad santuoka išliktų per sunkumus ir išbandymus, reikia kažko tvirtesnio nei vien gražių jausmų. Sėdėti su sergančiu ir verkiančiu vaiku ketvirtą ar penktą valandą ryto nėra labai romantiška, tiesa? Keisti nešvarias sauskelnes taip pat nelabai romantiška, ar ne? Rūpintis ir slaugyti sutuoktinį, kai jis serga gripu ir sloguoja irgi nėra labai romantiška, ar ne? Santuokoje yra labai daug dalykų, kurie nesusiję su romantika; ir, kad santuoka išliktų, reikia ne tik romantikos, bet ir pasišventimo vienas kitam ir pačiai santuokai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.