Bažnyčia, kaip atperkamoji Kristaus atstovė, turi patarnauti savo nariams visuose jų poreikiuose bei ugdyti kiekvieną taip, kad visi suaugtų iki brandžios krikščioniškos patirties. Tai ypač pasakytina, kai nariai priima tokius sprendimus visam gyvenimui, kaip santuoka, ir išgyvena tokius nemalonius dalykus, kaip skyrybos. Kai santuokai iškyla pavojus iširti, patys sutuoktiniai, jiems patarnaujantys bažnyčios nariai ir šeima turi dėti visas pastangas, kad suderintų pašlijusius santykius su dieviškaisiais principais (Oz 3, 1-3; 1 Kor 7, 10-11; 13, 4-7; Gal 6, 1).
Vietinė bendruomenė ir kitos bažnyčios organizacijos turi medžiagos, kuri gali padėti nariams sukurti tvirtą krikščionišką šeimą. Į tai įeina: (1) norinčių susituokti porų orientavimo programos, (2) sutuoktinių ir jų šeimų apmokymo programos, (3) iširusių šeimų ar išsiskyrusių individų paramos programos.
Santuokos atveju gyvybiškai svarbi pastoriaus parama pamokant bei orientuojant, o skyrybų – guodžiant ir palaikant. Pastoriaus funkcija pastaruoju atveju yra ir drausminamoji, ir palaikomoji. Ji apima dalijimąsi informacija, susijusia su konkrečiu atveju; kita vertus, asmenišką informaciją reikėtų atskleisti labai taktiškai. Tačiau vien dėl šių etinių priežasčių nereikėtų vengti drausminti, kaip nurodyta 1-11 punktuose.
Bažnyčios nariai yra pašaukti atleisti ir priimti tuos, kurie nusidėjo, – kaip kad Dievas jiems atleido (Iz 54, 5-8; Mt 6, 14-15; Ef 4, 32). Biblija skatina būti kantriais, gailestingais ir krikščioniškai atleisti suklydusiems (Mt 18, 10-20; Gal 6, 1-2). Tuo laikotarpiu, kai asmenims taikomos drausminimo priemonės – jiems skirta papeikimas arba jie yra pašalinti iš narių, – bažnyčia, kaip Dievo misijos įrankis, turi dėti visas pastangas, kad išsaugotų ryšį su jais ir ugdytų juos dvasiškai.