Laimėjimai medicinos mokslo srityje tapo kišimosi į natūralų žmonių dauginimosi procesą priežastimi. Tokios procedūros, kaip: dirbtinis apvaisinimas, apvaisinimas mėgintuvėlyje, surogatija (samdoma gimdyvė), embriono perkėlimas iš vienos vietos į kitą ir klonavimas suteikia naujas žmonių dauginimosi galimybes. Tokio pobūdžio kišimasis verčia iškelti rimtą etinį klausimą krikščionims, siekiantiems vykdyti Dievo valią. Noras susilaukti vaikų įprastai yra labai stiprus. Kai ši viltis prarandama dėl vaisingumo problemų, poras stipriai paveikia baimė likti bevaikiais. Jų nusivylimas vertas supratimo ir atjautos. Nenuostabu, kad dauguma tų, kurie išgyvena nevaisingumo problemas, susidomi naujomis apvaisinimo technologijomis norėdami atgauti viltį. Vis dėlto su šių technologijų teikiamomis galimybėmis atsiranda ir atsakomybė už sprendimus ar verta ir kokiais atvejais dera pasinaudoti šiomis technologijomis. Septintosios dienos adventistai yra įsipareigoję susipažinti ir paisyti Dievo duotų žmonių dauginimosi principų, nes jie tiki, kad Dievas rūpinasi kiekvienu žmogaus gyvenimo aspektu. Galimybė susilaukti palikuonių yra Dievo dovana ir turėtų būti naudojama pašlovinti Dievui ir laiminti žmonijai. Atidžiai išstudijavus Bibliją ir vadovaujant Šventajai Dvasiai, tikinčiųjų bendruomenė gali nurodyti pagrindinius principus, kurie pasitarnautų sprendžiant nenatūralaus dauginimosi klausimą.
1. Žmonių dauginimasis yra Dievo plano dalis (Pradžios 1, 28), ir vaikai yra Viešpaties teikiama palaima (Psalmynas 127, 3; 113, 9). Medicininės technologijos, padedančios nevaisingoms poroms, naudojamos atsižvelgiant į biblinius principus, gali būti priimamos ramia sąžine.
2. Nevaisingumas neturėtų mesti socialinio ar moralinio pasmerkimo šešėlio, ir niekas neturi jausti spaudimo susilaukti vaikų medicininių technologijų pagalba ar be jų (1 Korintiečiams 7, 4. 7; Romiečiams 14, 4; Mato 19, 10.12; 24, 19; 1 Timotiejui 5, 8). Vyras ir žmona turėtų niekieno nespaudžiami nuspręsti pasinaudoti ar ne medicininėmis dauginimosi technologijomis. Yra daug svarių priežasčių, tarp jų sveikatos sutrikimų rizika ir ypatingi tam tikrų krikščioniškų apeigų reikalavimai, kurie nulemia žmonių apsisprendimą susilaikyti ar apriboti dauginimąsi.
3. Dievas numatė, kad vaikai turi augti stabilioje šeimoje, kur auklėjimo procese aktyviai dalyvauja abu tėvai (Patarlių 22, 6; Psalmynas 128, 1, 3; Efeziečiams 6, 4; Pakartoto Įstatymo 6, 4. 7; 1 Timotiejui 5, 8). Dėl šios priežasties pasinaudoti nenatūraliais dauginimosi būdais krikščionys gali tik kai juos saisto tvirti ir nuolatiniai santuokiniai ryšiai. Trečiojo asmens dalyvavimas, t.y. spermos / kiaušinėlio donoro ar surogatinės motinos (samdomos gimdyvės), sukelia daug medicininių bei moralinių problemų, kurių geriau vengti. Be to, šeima ir genetinis identiškumas yra svarbūs faktoriai individo gerovei. Priimant sprendimą pasinaudoti nenatūralaus dauginimosi būdais reikia apsvarstyti taip pat ir poveikį šeimos paveldui.
4. Reikia gerbti visus žmogaus gyvenimo vystymosi etapus (Jeremijo 1, 5; Psalmynas 139, 13. 16). Nenatūralūs dauginimosi būdai verčia susimąstyti apie žmogaus gyvybės vertę. Tokios procedūros, kaip apvaisinimas mėgintuvėlyje, reikalauja rimto apsvarstymo, kiek kiaušinėlių turi būti apvaisinta, ir moralinio įvertinimo atsikratant nereikalingais embrionais.
5. Su dauginimusi susiję sprendimai turi būti paremti patikima informacija ir pakankamomis žiniomis (Patarlių 12, 22; Efeziečiams 4, 15. 25). Poros, svarstančios tokio apvaisinimo galimybę, turi susirinkti visą reikalingą informaciją. Medikai turėtų atvirai atskleisti visas tokių procedūrų detales, įspėti apie emocinę ir fizinę riziką, išlaidas, pateikti pasisekimų statistiką, informuoti apie ribotas galimybes.
6. Krikščioniškojo prievaizdavimo principai yra tiesiogiai susiję su nenatūralaus dauginimosi apsisprendimu (Luko 14, 28; Patarlių 3, 9). Kai kurios technologinės naujovės yra gana brangios. Poros, ketinančios susilaukti vaikų nenatūralių dauginimosi būdų pagalba, turėtų apsvarstyti būsimas išlaidas. Krikščionys turi būti tikri, kad priimant tokius sprendimus, jie sulauks Šventosios Dvasios vedimo, nes jie stengiasi vadovautis minėtais principais (Jono 16, 13). Tikinčiųjų bendruomenė turėtų stengtis suprasti bevaikių porų troškimus ir problemas, su kuriomis joms tenka susidurti (Efeziečiams 4, 11.16). Viena iš nevaisingoms poroms tinkamų alternatyvų yra įsivaikinimas. Poros turėtų žinoti, kad iš bažnyčios bendruomenės gali tikėtis geraširdiško supratingumo, kai reikia priimti atsakingus sprendimus.