Ar žinote, kad norint turėti tvirtą šeimą, kuri pasižymėtų gerais, augančiais, stabiliais ir tvirtais tarpusavio santykiais, tereikia tik šešių dalykų?

Atlikus socialinius tyrimus šimtuose įvairių kultūrų šeimose, buvo atrastos tos pačios šias šeimas vienijančios charakteristikos. Nežiūrint to, kad tarp šių šeimų buvo daug skirtumų, tačiau visose šiose šeimose buvo pastebėta šeši dalykai, kurie išryškėjo kaip patys svarbiausi siekiant išlaikyti stiprią ir darnią santuoką bei šeimą. Šios šešios charakteristikos nėra nepriklausomos viena nuo kitos, bet priešingai – juos yra labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Jos, tarsi mozaika, papildo ir palaiko viena kitą. Štai jos:

1. Šeimos narių vertinimas. Stipriose šeimose nariai palaiko vienas kitą ir padeda pajausti pasitenkinimo jausmą savimi. Šiose namuose nebūna kritikos. Nariai vertina vienas kitą ir džiaugiasi galėdami būti kartu. Tai nereiškia, kad šiuose namuose nekalbama apie neigiamus dalykus, bet tai siekiama išreikšti be priekaištų vienas kitam.
2. Laikas šeimai. Nariai stengiasi taip sutvarkyt savo tvarkaraštį, kad galėtų turėti laiko pabūti kartu kaip šeima. Nors šios šeimos turėjo ir spontanišką laiką kartu, tačiau jie labai stengdavosi suplanuoti ir skirti laiką, kurį galėtų praleisti kartu. Jie sąmoningai dėjo pastangas, kad galėtų būti kartu. Šeimos nariai norėjo investuoti savo laiką ir energiją į šeimą. Dažnai teisindamiesi sakome, kad viskam neturime laiko, bet jo niekada daugiau ir nebus – jį reikia „paimti“ arba nuo ko nors „nupjauti“, o trumpai tariant jį reikia skirti tam, ką tu laikai pačiu svarbiausiu.
3. Įkvepiantis bendravimas. Tai apima atvirumą, sąžiningumą, kantrybę, pagarbą, rūpestį ir norą aptarti skirtumus. Tai nėra bendravimo kiekis, nors jis turi būti adekvatus, bet bendravimo kokybė. Šeimos nariai kalba vienas su kitu, bet ne įsakinėja vienas kitam arba neapkalba vienas ant kito. Jie stengiasi išgirsti ką sako ir kaip jaučiasi kitas sutuoktinis. Šeimos nariai stengiasi ir mokosi kaip gerinti bendravimo kokybę. Neretai žmonės galvoja, kad jei jau jie moka kalbėti, tai reiškia moka ir bendrauti. Deja, bendrauti reikia mokytis ir kaip Šv. Raštas moko, pirmiausia reikia išmokti ne tik išsakyti be priekaištų savo mintis ir jausmus, bet taip pat reikia išmokti ir klausytis savo pašnekovo, jį išgirsti ir suprasti.
4. Stiprus pasišventimas šeimai. Šeima yra kaip maža grupelė ir sociologų tyrinėjamose šeimose buvo pastebėta, kad šių šeimos grupių dinamika (t.y. kryptis) buvo paremta teigiamais dalykais. Kitaip tariant kiekvienas šeimos narys stengėsi daryti tik gera dėl savo šeimos. Čia buvo išreikštas surišantis priklausomybės jausmas, parodantis, kad esi dalis komandos. Šiose šeimose emocijos buvo išreiškiamos taip, kad jos neskaudintų kitų.
5. Dvasinė orientacija. Tai nereiškia, kad jie yra labai religingi ar pastovūs bažnyčios lankytojai, nors daugelis iš jų tokie yra. Tačiau tai apima vertybes arba moralinius dalykus, susietus su religiniais ar dvasiniais patyrimais. Stiprios šeimos turi vertybių sistemą arba moralinį pagrindą, į kurį jie gali atsiremti statydami savo gyvenimą. Namų aplinkoje yra kuriama teigiama dvasinė atmosfera. Čia kalbama ne apie teorinius principus ir metodus, bet apie tuos, kurie naudojami praktiškai kasdienybėje. Tai nėra lengva, bet laikantis savo vertybių jie suteikia jėgų ir energijos laikytis numatytų prioritetų.
6. Sugebėjimas teigiamai įveikti krizes. Pirmiausia jie gali realiai pažiūrėti į problemą. Jie nepasiduoda problemos neigimui ir neužgožia neigiamų jausmų. Antra, jie prisitaiko vienas prie kito ir rūpinasi vienas kitu krizėse. Krizės juos vienija, o ne išskiria. Visi turi krizes, nes visi yra skirtingi ir dėl to skirtingai reaguoja į tuos pačius dalykus. Bet šiose šeimose vyrauja skirtumų supratimas, jų priėmimas, pagarba vienas kitam ir palaikymas sunkiose situacijose.

Parengta pagal knygą „Santuoka ir šeima” (Marriage and the Family), Stephen A. Grunlan, 1999