Ar pastebėjote, kad mūsų žmogiškasis džiaugsmas dėl jubiliejų dažniausiai būna sutelktas tik į vieną dalyką – tik į išorinius mūsų praeities įvykių elementus? Kai iš batų dėžučių ar senų albumų archyvų mes „pažadiname“ 40, 50 ar 60 metų senumo apgeltusias nuotraukas, kuriuose pamatome save kaip jaunuosius, su šypsena stebime kaip jaunai mes atrodėme ir kaip lyginant su dabartimi pasikeitė drabužių ir šukuosenų stilius. Taip pat ir užfiksuotos diplomo gavimo akimirkos primena mums, kokie stiprūs, energingi ir ieškantys kažkada buvome. O pirmojo kūdikio gimimas, pirmasis šeimoje kartu atšvęstas gimtadienis kartu su juo ir daugelį kitų prisiminimų… Daugelį prisiminimų padeda sugrąžinti mums tos senos nuotraukos… tiesa?
Tačiau ar pastebėjote dar vieną dalyką, kad jeigu su šiomis nuotraukomis prisimename ir tam tikras istorijas, tuomet jos labiau panašios tik į praėjusių įvykių ar naujienų apžvalgą? O kur yra užfiksuojamos tuo metu visos išgyventos emocijos, ypatingi prisilietimai prie mūsų širdžių tomis ypatingomis akimirkomis, visi tie džiaugsmai ir visi kiti vidiniai išgyvenimai? Kažkodėl visa tai lieka gilioje užmarštyje, ar ne? O juk iš tikrųjų tuose nuotraukose įamžinti įvykiai – tai ypatingi ir patys svarbiausi mūsų išgyvenimai! Tai ir pasišventimas visą gyvenimą būti kartu, tai ir pasižadėjimas įgytas žinias naudoti tarnaujant žmonėms, tai ir įsipareigojimas šeimai skirti gyvenime pirmą vietą ir panašiai…
Šiandiena didžioji krikščionių dauguma mini (o gal būt kai kurie iš jų net ir švenčia) 500-ąsias protestantiškosios Reformacijos metines. Tačiau šių metinių tikslas ne vien prisiminti kaip prie bažnyčios durų buvo prikaltos 95 tezės. Jos labiau skirtos prisiminti gyvenimą keičiančias tiesas, kurias mums priminė Liuteris, Kalvinas, Cvinglis ir kiti reformatoriai. Šios tiesos skirtos priminti mums ne tik apie didžius to meto įvykius Europoje, bet svarbiausia apie mūsų gilius išgyvenimus su mūsų dangiškuoju Tėvu, t.y. mūsų išreikštą pasitikėjimą Jo teikiamu išgelbėjimu įgyvendintu per Jėzų Kristų.
Juk tikriausiai svarbiausi prisiminimai ir yra susijęs su santykiais, ir ne tik su mylimais žmonėmis, bet ir su Kūrėju ir Atpirkėju? Todėl žvelgdami į praeitį ir ją apmąstydami, pagalvokime, kas yra svarbiau – prisiminti tuos didžius įvykius buvusius mūsų gyvenime ar prisiminti giliausius savo išgyvenimus?
Minint 500-ąsias protestantiškos Reformacijos metines aš kviečiu tave prisiminti ne tik užfiksuotas gražias akimirkas gyvenime, bet ir savo duotus pažadus savo sutuoktiniui ir savo Dievui… Tebūnie tau šios metinės nauja asmeninės reformacijos patirtimi!