Pasakojimas apie atsakomybę už savo sprendimus ir pasirinkimus…

Buvo žmogus, kuris daug galvojo apie savo gyvenimą ir iš jo daug ko tikėjosi. Per savo gyvenimą jis išbandė daug dalykų, kai kurie pasisekė, kai kurie ne. Galiausiai atėjo metas, kai jis suprato ko iš tikrųjų nori iš savo gyvenimo. Ir vieną dieną pasitaikė galimybė gauti būtent tai, apie ką jis taip ilgai svajojo, bet jai įgyvendinti buvo duota labai mažai laiko. Jis gerai žinojo, kad ši galimybė ilgai nelauks ir niekada daugiau nebepasikartos.

Nekantraudamas pasinaudoti pasitaikiusia nauja galimybe žmogus pradėjo savo kelionę. Su kiekvienu žingsniu jis ėjo vis greičiau ir greičiau. Kaskart pagalvojus apie savo tikslą, jo širdis pradėdavo greičiau plakti ir įsivaizduodamas tai, kas jo laukia ateityje, jis įgaudavo naujų jėgų.

Eidamas pirmyn jis priėjo prie tiltą, kuris buvo miesto viduryje. Tiltas buvo aukštas ir jungė sraunios upės krantus. Eidamas tiltu jis pastebėjo kažką ateinantį priešais jį. Atrodė, kad nepažįstamasis ėjo pasveikinti jo. Kai nepažįstamasis artėjo, žmogus galėjo įsitikinti, kad jie nepažįsta vienas kito, tačiau jie atrodė neįtikėtinai panašūs. Jie net apsirengę buvo panašiai. Vienintelis skirtumas tarp jų buvo tas, kad nepažįstamasis turėjo virvę, kurią buvo apsivyniojęs juosmenį daug kartų. Jeigu ji būtų ištiesta, ji būtų maždaug 100 metrų ilgio.

Nepažįstamasis pradėjo išvynioti virvę. Ir kai du vyriškiai buvo jau besusitinką, nepažįstamasis paklausė:

– Atsiprašau, ar būtumėte toks malonus ir palaikytumėte virvės galą?

Žmogus sutiko net nepagalvojęs, ištiesė ranką ir paėmė virvės galą.

– Ačiū – atsakė nepažįstamasis. Tuomet pridūrė: – Laikyk abiem rankomis ir laikyk labai stipriai.

Tuo metu nepažįstamasis nušoko nuo tilto. Žmogus stovintis ant tilto staiga pajuto stiprų traukimą nuo įsitempusios virvės. Jis stipriai suspaudė virvę ir vos pats nepersivėrė per tilto užtvarą.

– Ką tu darai? – sušuko jis nepažįstamajam apačioje.

– Laikyk stipriai! – atsakė nepažįstamasis.

– Tai nejuokinga… – pagalvojo žmogus ir pradėjo traukti žmogų į viršų, tačiau jam neužteko jėgų saugiai užkelti jį ant tilto. Tada jis pasilenkė per tilto užtvarą ir sušuko: – Kodėl taip padarei?

– Atsimink, – pasakė anas – jei tu paleisi, aš žūsiu!

– Bet aš vienas negaliu tavęs ištraukti! – šaukė žmogus.

– Nepamiršk, dabar tu už mane atsakai! – atsakė anas.

– Aš neprašiau tavęs, kad tu padarytum mane atsakingą už tave! – šaukė ant tilto žmogus.

– Tai nesvarbu, bet jei paleisi, aš žūsiu! – pasakė nepažįstamasis.

Žmogus pradėjo dairytis ieškodamas pagalbos, bet aplinkui nieko nebuvo. Jis pradėjo galvoti apie savo keblią padėtį. Štai jis nekantraudamas norėjo pasinaudoti unikalia galimybe, o dabar kažkas jį sutrukdė ir neaišku kuriam laikui.

„Gal būt aš galiu tą virvę kur nors pririšti“ – pagalvojo jis sau. Jis dar kartą atidžiai apžiūrėjo tiltą, bet nerado nei menkiausios galimybės kaip išsivaduoti iš šios jį ką tik primestos naštos. Taigi jis vėl pasilenkė ir sušuko kabančiajam po tiltu:

– Ko tu iš manęs nori?

– Tik tavo pagalbos! – išgirdo atsakymą.

– Kaip aš tau galiu padėti? Aš negaliu tavęs užtraukti į viršų, o virvės nėra kur pririšti, kad galėčiau nueiti ir pašaukti pagalbos. Aš nežinau, kaip galiu tau padėti?

– O tu tik laikyk, – atsakė kabantysis – man to pilnai pakanka.

Bijodamas, kad jo rankos neišlaikys tokio svorio, vyriškis apsirišo virvę aplink savo juosmenį.

– Kodėl taip padarei? – paklausė jis vėl – Ar nematai ką padarei? Ir apie gi tu galvojai, kai šokai nuo tilto?

– Tik prisimink, ką sakiau tau – atsakė anas – mano gyvybė dabar yra tavo rankose!

Dabar žmogus visai pasimetė (dilema). Jis pradėjo galvoti: „jei dabar aš jį paleisiu, visą savo likusį gyvenimą mane grauš sąžinė, kad leidau tam žmogui mirti. Jei pasiliksiu, prarasiu galimybę taip ilgai lauktam vilčių išsipildymui. Abiem atvejais tai užgrauš mane.“

Laikas ėjo, bet niekas nesikeitė. Joks kitas žmogus nepasirodė, kuris galėtų padėti, o jėgos silpo. Staiga žmogui širdį pervėrė mintis, kad jis jau beveik pavėlavo įgyvendinti savo gyvenimo svajonę. Jeigu jis tuoj pat neišeis, jis nebespės laiku nuvykti. Galiausiai jis sukūrė planą.

– Klausyk, – pasakė jis kabančiam apačioje vyrui – manau, kad žinau kaip tau padėti ir tave išgelbėti!

Ir jis išdėstė jam savo planą. Pagal jį nepažįstamasis galėtų lipti į viršų apsukdamas aplink save virvę – taip virvė pamažu taptų trumpesnė ir taip jis pasiektų tilto užtvarą, už kurio galėtų užsikabinti ir užlipti ant tilto, tačiau kabančiojo ši mintis visai nesudomino.

– Aš nemanau, kad galėčiau čia ilgiau pasilikti! – įspėjo žmogus ant tilto.

– Tu neturi pasirinkimo! – atsiliepė nepažįstamasis – jei tu išeisi, aš mirsiu.

Staiga nauja mintis „šovė“ žmogui, stovinčiam ant tilto. Ji buvo visiškai kitokia, netgi jam pačiam svetima:

– Ar girdi mane? Aš noriu, kad tu labai atidžiai paklausytum, ką aš tau dabar pasakysiu! – tvirtu balsu pasakė jis, – nes tai ką aš tau dabar pasakysiu, tai ir padarysiu.

Kabantysis parodė, kad įdėmiai klauso.

– Aš neprisiimu ir neprisiimsiu atsakomybės už tavo sprendimus ir pasirinkimus gyvenime. Ar girdi? Aš prisiimsiu atsakomybę tik už savo sprendimus ir pasirinkimus, todėl nuo šiol atsakomybę už tavo paties gyvenimą atiduodu tau pačiam.

– Ką tu turi omenyje? – išsigandęs paklausė vyras kabantis apačioje.

– Viskas labai paprasta, nes nuo šio momento viskas priklauso tik nuo tavęs. Tu nuspręsi, kaip dabar viskas baigsis. Tad, jeigu nori, dabar lipk į viršų, o aš tau padėsiu, patraukdamas tave aukštyn.

Jis nusirišo virvę nuo savo juosmens ir buvo pasiruošęs padėti kabančiajam, kai tik šis pradės ką nors daryti.

– Tu negali padaryti to, ką sakai! – sušuko anas, – tu juk nebūsi toks abejingas savanaudis, nes esi už mane atsakingas. Ar tau gali būti kas nors svarbiau už tai, kad tu galėtumei leisti man mirti? Ne, aš netikiu, tu nepadarysi man to!

Po ilgos pauzės žmogus ant tilto galiausiai ištarė:

– Supratau tave, aš priimu tavo sprendimą ir pasirinkimą!

Ištardamas tuos žodžius jis paleido virvę ir nukeliavo toliau savo keliu per tiltą siekti savo gyvenimo svajonės.

Rabinas Edwin’as Friedman’as

 

Pamoka apie atsakomybę dėl savo gyvenimo…

Keliaudamas per šį gyvenimą,  atradau, kad mes visi turime tam tikras ribas, kurias peržengus kenčiame visi – ir mes patys, ir aplink mus šalia esantys  žmonės. Tačiau labai dažnai mes tikimės per daug patys iš savęs bei iš kitų ir dėl to dažnai būname susierzinę bei pikti. Pervargimas, išsekimas, apatija – tai rezultatas to, kad labai dažnai mes stengiamės būti tuo, kuo tikisi kiti iš mūsų, bet kuo realybėje nesame ir netgi nenorime būti.

Todėl mes turime gyventi ne kieno kito, o savo gyvenimą. Mes kiekvienas turime pakelti savo taurę ir ją išgerti, ne kieno nors kito. Kiekvienam, kuris bandys mums primesti savo gyvenimą, turime drąsiai pasakyti: „Tai yra mano gyvenimas, nes šis gyvenimas man yra duotas kaip Dievo dovana! Tai yra gyvenimas, kurį aš pats turiu pragyventi geriausiai kaip tik galiu. Mano gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas, nes aš pats esu unikalus ir nepakartojamas, todėl niekas kitas negali jo už mane nugyventi. Aš turiu savo ypatingą gimimo istoriją, ypatingą šeimą, ypatingą kūną, ypatingą mąstymo, kalbos ir elgesio būdą, kurio neturi niekas kitas ir tai reiškia, kad aš pats turiu gyventi savo gyvenimą. Niekas kitas neturi tokių iššūkių, kokių turiu aš, nes visoje Visatoje, toks, koks esu aš, esu vienintelis. Daugelis žmonių man gali tik padėti gyventi mano gyvenimą, bet to negali padaryti už mane! Todėl net ir po viso to, kas buvo pasakyta ir padaryta, aš turiu toliau tvirtai stovėti ir pats nuspręsti pasirinkti kaip toliau gyvensiu savo gyvenimą!„