Santuokos kilmė. Santuoka yra dieviška institucija, įkurta paties Dievo prieš nuopuolį, kai viskas, įskaitant ir santuoką, buvo “labai gerai” (Pr 1, 31). “Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie bus vienas kūnas” (Pr 2, 24). “Dievas džiaugėsi pirmąja santuoka. Šios institucijos pradininkas buvo visatos Kūrėjas. “Santuoka turi būti gerbtina”; tai viena iš pirmųjų Dievo dovanų žmogui ir viena iš dviejų institucijų, kurias po nuopuolio Adomas išsinešė už rojaus vartų.” –Adventistų namai, p. 25, 26.
Santuokos nepakartojamumas. Dievas norėjo, kad Adomo ir Ievos santuoka būtų pavyzdys visoms ateities santuokoms, ir šį pirminį sumanymą palaikė Kristus, sakydamas: “Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 4-6). Santuoka, įsteigta Dievo, yra monogaminiai ir heteroseksualūs santykiai tarp vieno vyro ir vienos moters.
Santuokos pastovumas. Santuoka – tai visą gyvenimą trunkantis vyro ir žmonos įsipareigojimas vienas kitam bei jų kaip poros įsipareigojimas Dievui (Mk 10, 2-9; Rom 7, 2). Paulius nurodo, jog atsidavimas, kurį Kristus rodė bažnyčiai, yra pavyzdys, kokie turi būti vyro ir žmonos santykiai (Ef 5, 31-32). Dievas nori, kad santuokinis ryšys būtų toks pat pastovus, kaip Kristaus ryšys su bažnyčia.
Seksualinis artumas santuokoje. Seksualinis artumas santuokoje yra šventa Dievo dovana žmonių šeimai. Tai sudėtinė santuokos dalis, skirta tik santuokai (Pr 2, 24; Pat 5, 5-20). Toks intymumas, kuriuo turi dalytis tik vyras ir žmona, lemia vis didesnį artumą, laimę bei saugumą ir skatina žmonijos dauginimąsi. Dievo įsteigta santuoka yra ne tik monogaminė, bet ir heteroseksualus ryšys (Mt 19, 4. 5).
Partnerystė santuokoje. Vienybė santuokoje pasiekiama abipuse pagarba ir meile. Nė vienas iš partnerių nėra pranašesnis už kitą. “Santuoka, sąjunga visam gyvenimui, yra Kristaus ir Jo bažnyčios sąjungos simbolis. Dvasia, kurią Kristus demonstruoja bažnyčios atžvilgiu, yra dvasia, kurią vyras ir žmona turi demonstruoti vienas kito atžvilgiu.” – Liudijimai, t. 7, p. 46. Dievo Žodis smerkia smurtą asmeniniuose santykiuose (Pr 6, 11. 13; Ps 11, 5; Iz 58, 4-5; Rom 13, 10; Gal 5, 19-21). Kristaus dvasia moko mylėti ir priimti, stengtis kitus padrąsinti ir pastiprinti, o ne įžeidinėti ar niekinti (Rom 12, 10; 14, 19; Ef 4, 26; 5, 28-29; Kol 3, 8-14; 1 Tes 5, 11). Tarp Kristaus pasekėjų nėra vietos tironiškam kontroliavimui bei jėgos panaudojimui (Mt 20, 25-28; Ef 6, 4). Smurtas santuokoje ir šeimoje yra pasibaisėtinas (žr. Adventistų namai, p. 343.)
“Nei vyras, nei žmona neturi pretenduoti valdyti. Viešpats nurodė principą, kuriuo reikia vadovautis šiuo atžvilgiu. Vyras turi branginti savo žmoną, kaip Kristus brangina bažnyčią. O žmona turi gerbti ir mylėti savo vyrą. Abu turi puoselėti gerumo dvasią ir būti pasiryžę niekada neįskaudinti ir nenuliūdinti vienas kito.” Liudijimai, t. 7, p. 47.
Nuopuolio įtaka santuokai. Nuodėmė neigiamai paveikė santuoką. Kai Adomas su Ieva nusidėjo, jie prarado vienybę vienas su kitu ir su Dievu (Pr 3, 6-24). Jų santykius paženklino kaltė, gėda ir skausmas. Ten, kur viešpatauja nuodėmė, jos neigiamą poveikį santuokai galima apibūdinti susvetimėjimu, šeimos palikimu, neištikimybe, abejingumu, užgauliojimu, smurtu, skyrybomis, vieno partnerio dominavimu kito atžvilgiu bei seksualiniais iškrypimais. Santuokos, kuriose yra daugiau nei vienas sutuoktinis, taip pat atspindi nuodėmės poveikį santuokos institucijai. Tokios santuokos, nors Senojo Testamento laikais ir praktikuotos, neatitinka dieviškojo plano. Dievo planas santuokai reikalauja, kad Jo žmonės peržengtų populiariosios kultūros, konfliktuojančios su bibliniu požiūriu, papročius.
Atnaujinimas ir dvasinis gydymas
- Kristuje turi būti atnaujintas dieviškasis idealas – Atpirkdamas pasaulį nuo nuodėmės ir jos pasekmių, Dievas stengiasi padaryti santuoką tokią idealią, kokia ji buvo iš pradžių. Tai numatyta gyvenime tų, kurie atgimė į Kristaus karalystę, kurių širdis apvalė Šventoji Dvasia ir kurių svarbiausias gyvenimo tikslas yra išaukštinti Viešpatį Jėzų Kristų. (1 Pt 3, 7).
- Kristuje turi būti atnaujinta vienybė ir lygybė – Evangelijoje akcentuojama vyro ir žmonos meilė bei paklusnumas vienas kitam (1 Kor 5, 24-25; Ef 5, 21). Vadovavimo pavyzdys vyrui yra pasiaukojanti meilė bei tarnavimas, kurį Kristus pademonstravo bažnyčios atžvilgiu (Ef 5, 24-25). Ir Petras, ir Paulius kalba apie pagarbos būtinybę santuokiniuose santykiuose (1 Pt 3, 7; Ef 5, 22-23).
- Visiems prieinama malonė – Dievas stengiasi atnaujinti pilnatvę ir sutaikyti su Savimi visus, kuriems nepavyko pasiekti dieviškųjų standartų (2 Kor 5, 19). Tai apima ir tuos, kurie išgyveno santuokos žlugimą.
- Bažnyčios vaidmuo – Mozė Senajame Testamente ir Paulius Naujajame Testamente kalbėjo apie iširusių santuokų sukeliamas problemas (Įst. 24, 1-5; 1 Kor 7, 11). Abu palaikydami bei įtvirtindami idealą, konstruktyviai ir atperkamai darbavosi su tais, kurie neįvykdė dieviškųjų reikalavimų. Panašiai ir šiandieninė bažnyčia raginama palaikyti ir įtvirtinti dieviškąjį santuokos idealą bei kartu būti sutaikančia, atleidžiančia, gydančia bendruomene, kuri, pašlijus santykiams santuokoje, parodo supratimą ir užuojautą.