Klausimai santuokos tema teisingai išspręsti gali būti tik tada, kai jie svarstomi atsižvelgiant į Dievo planą santuokai. Santuoka buvo Dievo įkurta Edene ir Jėzaus patvirtinta, kad ji turi būti monogaminė ir heteroseksuali (“Monogamija – vieno vyro santuoka su viena moterimi. Heteroseksualizmas – normalus lytinis potraukis priešingos lyties individui”. TŽŽ), meile pagrįsta sąjunga tarp vyro ir moters iki gyvenimo pabaigos. Pasaulio kūrimo kulminacijoje Dievas pagal Savo paveikslą kaip vyrą ir moterį sukūrė žmoniją ir įsteigė santuoką – įžadais paremtą fizinę, emocinę ir dvasinę dviejų lyčių sąjungą, kuriai Šventajame Rašte priskiriama ,,vieno kūno sąvoka”.
Iš žmonių lyčių skirtumo kylanti santuokos vienovė savotiškai atspindi Šventosios Trejybės sąjungą. Visame Rašte heteroseksuali santuokos sąjunga iškeliama kaip ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis. Tai besąlygiškos Dievo meilės ir Sandoros su žmonėmis įrodymas. Harmoninga vyro ir moters santuokos sąjunga yra socialinės vienybės, kuri nuo seno gerbiama kaip stabilios visuomenės pagrindas, mikromodelis. Be to, pagal Kūrėjo planą santuokinis seksualumas skirtas ne tik vienybės pasiekimui, bet ir dauginimuisi bei žmonių giminės išsaugojimui. Pagal dieviškąjį planą, dauginimasis prasideda ir yra susijęs su tuo pačiu procesu, kai vyras ir moteris patiria džiaugsmą, malonumą ir fizinę pilnatvę. Vaiko gimimas gali būti patikėtas tik tokiems sutuoktiniams, kurių meilė leido jiems pažinti vienas kitą seksualiniuose santykiuose. Vaikas yra gyvas jų susiliejimo įkūnijimas. Vaikas sėkmingai auga santuokinėje meilėje ir vienybėje, kurioje buvo pradėtas, ir turi ryšį su kiekvienu iš biologinių tėvų.
Monogaminės vyro ir moters santuokos sąjunga yra patvirtinta kaip Dievo pašventintas šeimos ir visuomeninio gyvenimo pamatas ir vienintelė moraliai priimtina sąjunga, įteisinanti lytinius santykius. Vis dėlto pagal Dievo planą santuoka nėra vienintelis dalykas, skirtas žmonių santykių poreikiams tenkinti ar šeimyniniam gyvenimui pažinti. Viengungystė ir viengungių draugystė taip pat yra dieviškojo plano dalis. Draugystė ir draugų parama abiejuose Biblijos testamentuose turi didelę reikšmę. Dievo šeimos ir Bažnyčios narystė yra prieinama visiems, nepaisant jų santuokinės padėties. Vis dėlto Raštas nubrėžia aiškią socialinę ir seksualinę ribą tarp tokių draugiškų santykių ir santuokos.
Septintosios dienos adventistų bažnyčia besąlygiškai laikosi šio biblinio potvarkio santuokos klausimu ir yra įsitikinę, kad bet koks šios garbingos nuostatos niekinimas kartu yra ir dangiškojo idealo niekinimas. Kadangi santuoką sutepė nuodėmė, Dievo duotas santuokos tyrumas ir grožis turi būti atkurtas. Dėka Kristaus atpirkimo darbo ir Jo Dvasios veikimo žmonių širdyse, pradinis santuokos tikslas gali būti atkurtas, o vyrai ir moterys, susijungę santuokos įžadais, gali pajusti santuokos pilnatvę.