Šeimos saitai yra patys artimiausi, švelniausi ir švenčiausi iš visų žmogaus santykių žemėje. Dievas įsteigė šeimą kaip pirminį ir pagrindinį šiltų ir globojančių santykių, kurių taip trokšta žmogaus širdis, teikėją.
Šeimos rate gilus ir nuolatinis priklausomybės, meilės ir intymumo poreikis patenkinamas reikšmingu būdu. Dievas laimina šeimą ir tikisi, kad jos nariai padės vieni kitiems pasiekti visišką brandą ir pilnatvę. Krikščioniškoje šeimoje kiekvieno jos nario asmeninė vertė ir orumas yra įtvirtinama ir saugoma pagarbos, lygybės, atvirumo ir meilės aplinkoje. Šioje intymioje aplinkoje ankstyvas ir ilgai išliekantis asmenų požiūris į santykius yra išvystomas ir vertybės perteikiamos iš vienos kartos į kitą.
Dievas taip pat numatė, kad Jo paties ir Jo veikimo būdų apreiškimas būtų suvokiamas per šeimos santykius. Santuoka su savo abipusės meilės, pagarbos, intymumo ir visą gyvenimą trunkančio įsipareigojimo struktūra atspindi meilės, šventumo, artumo ir pastovumo ryšį tarp Kristaus ir Jo bažnyčios. Kai tėvai moko ir ugdo savo vaikus, ir kai jų palikuonys į tai atsako su meile, tai atspindi tikinčiųjų, kaip Dievo vaikų, patirtį. Per Dievo malonę šeima gali būti galinga agentūra vedanti savo narius pas Kristų.
Nuodėmė iškreipė Dievo idealą šeimai ir santuokai. Be to vis didėjanti sumaištis ir didžiulė įtampa visuomenėje žlugdo santykius ir šiandien daugelį šeimų veda į krizes. Sužaloti, disfunkciniai bei pasižymintys nepasitikėjimu, konfliktais, priešiškumu ir atšalimu gyvenimai ir santykiai liudija apie tai. Daugelis šeimos narių, tame tarpe tėvai ir seneliai bei ypatingai žmonos ir vaikai kenčia nuo prievartos šeimoje. Fizinis ir emocinis smurtas pasiekė epidemijos lygį. Augantis skyrybų skaičius signalizuoja aukštą santuokinę nesantaiką ir nelaimingumą.
Šeimos turi patirti atsinaujinimą ir reformaciją savo santykiuose. Tai padės pakeisti destruktyvius požiūrius bei įpročius paplitusius šiandien daugelyje namų. Evangelijos galia įgalina šeimos narius pripažinti savo asmeninį nuodėmingumą, priimti vienas kito silpnybes ir tuo pačiu gauti Kristaus atperkamąjį išgydymą savo gyvenimams ir santykiams. Net jeigu kai kurie šeimos santykiai gali ir nepasiekti idealo, o atstatymas nuo žalingo patyrimo gali būti nepilnai įvykdytas, tačiau ten, kur viešpatauja Kristaus meilė, Jo Dvasia skatins siekti vienybės ir harmonijos padarydama tokius namus gaivinančio džiaugsmo ir galios kanalu bažnyčioje ir visuomenėje.
Šis viešą pareiškimą 1990 liepos 5 dieną paskelbė Generalinės Konferencijos prezidentas Neal C. Wilson Generalinės Konferencijos sesijoje Indianapolyje, Indianoje po konsultacijos su Septintosios dienos adventistų bažnyčios 16 pasaulio vicepirmininkų.