Prieš kuriant santuoką ar ją įkūrus labai svarbu yra išsiaiškinti ar vyras ir žmona supranta kokie vaidmenys laukia jų santuokoje. To nepadarius yra neįmanoma sukurti laimingos ir darnios šeimos. Šiandien dažniausiai vyras rūpinasi tik vienos šeimos „kampu“ (šeimos išmaitinimu), o visus kitus „kampus“, t.y. savo vaidmenis palieka žmonai, todėl jai dažniausiai tenka rūpintis visais kitais „devyniais“ šeimos kampais.

Vyro vaidmuo

Pagrindinis vyro vaidmuo yra tapti šeimos „raiščiu“. (Anglų kalboje daiktavardis husband yra kilęs iš dviejų žodžių house ir band, o veiksmažodis husband – reiškia ūkiškai valdyti, ekonomiškai šeimininkauti, taupiai leisti):

• Šeimos „galva“ (psichologinis aspektas). Vyras turi strateguoti (planuoti, organizuoti, įgyvendinti ir vertinti) ir priimti sprendimus dėl šeimos gerovės. Jis neša atsakomybę už savo padarytus sprendimus ir negali kaltinti žmonos dėl savo blogų sprendimų.
• Šeimos „gynėjas“ (emocinis aspektas). Vyras turi būti skydu savo šeimoje. Rusų kalboje būti ištekėjusiai vartojamas žodis za-muž, o tai pažodžiui reiškia už vyro [už jo nugaros]. Žmonai ar vaikams susidūrus su kokiu nors pavoju, neganda ar problemomis, vyras turi ne stovėti išdidžiai atkišus krūtinę už žmonos nugaros, bet priešingai, jis turi būti visuomet šalia, kad padėtų nugalėti visas negandas, pavojus ar problemas. Vyro vaidmuo santuokoje yra padėti žmonai spręsti problemas, o ne jas kurti paliekant žmoną vieną.
• Šeimos „maitintojas“ (fiziologinis aspektas). Vyras turi pasirūpinti šeima materialiai ir jei to negali padaryti savo šalyje, kartais jam tenka darbo ieškoti kitoje šalyje. Šiandien bandoma nekreipti į tai dėmesio, nes yra sakoma, kad nėra nieko bloga, jeigu tuo rūpinasi žmona. Tačiau vyras yra taip sukurtas, kad jis laimingas bus tik tuomet, kai galės išpildyti šį vaidmenį savo šeimoje.
• Šeimos „kunigas“ (dvasinis aspektas). Vyras yra atsakingas už visos savo šeimos dvasinę būseną – pirmiausia už savo, po to už savo žmonos ir ypatingai už savo vaikų. O tai reiškia kasdien ar bent jau kas savaitę jis turėtų „uždegti“ savo šeimoje dvasinį „altorių” (t.y. skirti laiko maldai, Šv. Rašto skaitymui ir jo apmąstymui), prie kurio turėtų sušaukti visą savo šeimą.

Žmonos vaidmuo

Žmonos vaidmuo yra tapti šeimos „židiniu“ (prižiūrėti šeimos ugniakurą):

• Šeimos „patarėjas“ (psichologinis aspektas). Moters intuicija labai greita nuspėja kas yra kas, todėl turi mokėti taip išmintingai patarti vyrui ir vaikams, kad atrodytų, jog jie patys tai sugalvojo, bet niekada negali reikalauti, kad viskas būtų būtinai taip, kaip ji patarė.
• Šeimos „širdis“ (emocinis aspektas). Jautriausia „kūno“ dalis, kuri pirmutinė reaguoja į įvairius dirgiklius ir per tai valdo emocinį šeimos klimatą, todėl turi išmokti valdyti savo emocijas, nes tai gali pakenkti visai šeimai ar atskiriems jos nariams (vaikai emociškai kopijuoja mamą).
• Šeimos „sargas“ (fiziologinis aspektas). Žmona nuolat rūpinasi, kad šeimoje visuomet tvyrotų gera nuotaika, o tai ji geriausiai pasiekia per virtuvę (skanų maisto ruošimą) ir per miegamąjį (aistringą seksą su savo vyru).
• Šeimos „pedagogas“ (dvasinis aspektas). Žmona atsako už šeimos kultūrinį gyvenimą ir ypatingai už vaikų išsilavinimą. Ji turi padėti savo vaikams ne tik įgyti protinį išsilavinimą, bet ir išmokyti juos realaus gyvenimo pamokų.