Kaip padėti vaikui ar paaugliui pergyventi artimo žmogaus netektį

Netektis

Artimo žmogaus (tėvo ar mamos, senelio ar senelės, brolio ar sesers, pusbrolio ar draugo) praradimas vaiko gyvenime įvyksta daug dažniau nei galime įsivaizduoti. Yra paskaičiuota, kad vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi apie 800 mokinių, 24 iš jų patirs šeimos nario netektį. Kai susiduriama su mirtimi, vaikai, kaip ir suaugę, liūdi. Tačiau jų liūdesį yra sunkiau nustatyti, nes jie neturi savo kalboje pakankamo žodyno ir gyvenimo patirties, kurie padėtų jiems lengviau išreikšti savo jausmus, pergyvenimus ir tuo metu iškilusius poreikius.

Mirtis vaikui gali būti skausminga ir palikti pasekmes visam gyvenimui, jei jie reikiamu metu negaus reikiamos pagalbos, kuri padėtų jiems suprasti, priimti ir susitaikyti su netektimi. Ši pagalba turi ateiti iš tėvų arba kitų svarbių vaikui suaugusių žmonių. Yra keletas būdų kaip tėvai ir kiti svarbūs vaikui suaugę žmonės gali padėti vaikui ar paaugliui susidoroti su artimo žmogaus netektimi.

Sąžiningumas

Vaikai nori tiesos ir jiems jos reikia. Patogioje, tylioje, ramioje aplinkoje, ramiai ir atvirai pasidalinkite su vaikais faktais. Aiškindami apie mirtį, venkite eufemizmų (švelnesnių žodžių). Daugumai suaugusių iš vaikystės iškyla labai painūs atsiminimai apie mirtį, todėl, kad buvo naudojami eufemizmai. Buvo sakoma, kad pavyzdžiui, „Močiutė miega“, Dėdė Tomas išvyko tolimon šalin“, „Senelis išvyko į ilgą kelionę“. Šie eufemizmai labai painūs, nes vaikas tikisi, kad močiutė  „prabus“ , dėdė Tomas arba senelis  greitai sugrįš po „ilgos kelionės“. Žinoma, kai tai neįvyksta, vaiką apima neviltis ir nuliūdimas. Tokiu metu būti sąžiningais su vaikais reiškia naudoti tiesioginius, aiškius ir paprastus žodžius, kuriuos vaikas lengvai supranta. Pavyzdžiui: „Dėdė Tomas mirė, tai reiškia jis yra negyvas. Jo kūnas daugiau „nebedirba“. Tai reiškia, jis daugiau negalės su mumis būti kartu, aplankyti mus ir kalbėtis su mumis“.

Informacijos parinkimas ir pritaikymas

Būkite atidūs ir pritaikykite informaciją prie vaiko amžiaus ir subrendimo. Toliau pateiksime sutrumpintą vadovą, kuris nurodo skirtingo amžiaus vaikų požiūrį ir supratimą apie mirtį:

  • Vaikai iki 5 metų. Mirties supratimas labai ribotas. Tačiau tokio amžiaus vaikai jaučia aplinkinių suaugusių skausmą. Geriausia paguoda jiems yra ne verbalinė (žodinė), bet praktinė (artimas kontaktas) – apkabinimas, priglaudimas prie savęs, palaikymas ant rankų, pabučiavimas į kaktą arba skruostą.
  • 6 – 9 metų vaikai. Sulaukę šešerių, daugiau nei pusė vaikų supranta, kad mirtis yra galutinė ir ilgalaikė. Sulaukę 8 – 9 metų, visi vaikai jau suprantą mirties esmę. Šiuo metu vaikai dažniausiai jaučiasi taip, tarsi jie būtų atsakingi už mirtį. Jiems reikia užtikrinti, kad jie dėl to nekalti.
  • 9 -12 metų vaikai. Šio amžiaus grupės vaikai ne tik supranta, bet ir gali būti sukrėsti mirties realybės. Dažnai jiems kyla daug klausimų, kas parodo, kad jiems reikia ir jie nori gauti tikrą faktinę informaciją.
  • 13-16 metų paaugliai. Į mirtį jie žvelgia panašiai kaip suaugę, bet jiems trūksta suaugusių gebėjimo pergyventi netektį. Be to, šiai amžiaus grupei sunku dalintis su tėvais savo liūdesiu, kadangi pagrindinė užduotis paauglystėje yra atsiskirti nuo tėvų. Paaugliams geriausia rasti palaikymą iš savo bendraamžių, ypatingai tų, kurie turėjo panašių pergyvenimų.

Meno panaudojimas

Šešerių metų Diana, susiėmusi galvą rankomis, sėdėjo prie lėkštės su maistu, kurio ji net nepalietė. „Kas yra Diana?“ paklausė kaimynė, kuri prižiūrėjo mergaitę, kol jos tėvai buvo išvykę į ligoninę pas jos dvylikametę sesutę. Diana tik atsiduso ir toliau žiūrėjo į  lėkštę. Kaimynė netikėtai paklausė: „o, gal nori pažaisti su plastilinu?“ Diana sutiko ir paėmė spalvotą plastiliną. Kaimynė buvo sužavėta ir sukrėsta kai suprato, kad Diana iš plastilino lipdė mažus antkapius, ant kurių atidžiai išrėžė visos šeimos narių vardus. „Štai, padariau kiekvienam! Netgi vienas yra ir man, taigi mes vėl galėsime būti visa šeima kartu.“ Kaimynė žinojo, kad Dianai niekas nepasakė, kad jos sesutė silpsta nuo leukemijos, ir dabar nežinojo ar teisingai pasielgė, kad paskatino tokį žaidimą. Tačiau, atslūgusi įtampa Dianos veide ir suvalgytas maistas lėkštėje parodė, kad tai buvo geras sprendimas.

 

Victor Parachin

Versta iš: Life info vol. 5, Issue No. 5

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *