Charakterio ugdymas

Charakterio ugdymas yra svarbiausias darbas, kuris kada nors buvo patikėtas žmogui ir suvokimas kaip jis ugdomas dar niekada nebuvo toks svarbus kaip dabar. Jokia ankstesnė karta nebuvo pašaukta į tokios globalinės svarbos įvykių verpetą, dar niekada jauni vyrai ir moterys nesusidūrė su tokiais pavojais, kaip šiandien.

Charakteris ir žinios

Reikia pabrėžti, kad tikras charakterio ugdymas neignoruoja mokslo žinių ar literatūrinių sugebėjimų, tačiau labiau už informaciją jis vertina valios stiprybę, labiau už intelektualinius pasiekimus – charakterio grožį. Nes tauraus charakterio žmonių pasauliui reikia labiau nei didžių intelektualų. Jam reikia žmonių, kurių sugebėjimus valdo tvirti principai.

Šv. Rašte yra pateikta tokia įžvalga: „Išmintingųjų liežuvis dalija išmanymą…“ (Patarlių 15, 2). Galima drąsiai teigti, kad tokią išmintį ir suteikia tikrasis ugdymas. Jis moko, kaip geriausiai panaudoti ne vieną, o visas mūsų galias ir sugebėjimus. Taigi ugdymas apima visą įsipareigojimų ratą – sau, savo šeimai, tėvynei, visam pasauliui ir Dievui.

Šių dienų ugdymas

Į ką orientuotas ugdymas šiais laikais? Ką dažniausiai raginama daryti? Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų vaikai darželiuose ir mokyklose skatinami lenktyniauti ir varžytis tarpusavyje, o tai kursto savanaudiškumą, kuris yra visokeriopo blogio šaknis. Taip atsiranda noras būti pranašesniam ir prasideda „trintis“, kuri daugeliu atvejų sugadina sveikatą. Dažną sykį lenktyniavimas veda į nesąžiningumą, o skatindamas ambicijas ir nepasitenkinimą, jis apkartina gyvenimą ir prisideda pripildant pasaulį tos neramios, maištingos dvasios, kuri nuolatos kelia visuomenei grėsmę.

Pavojų kelia ne tik metodai, bet ir pats studijų objektas. Į kokius veikalus nuo pat pirmųjų gyvenimo metų yra nukreiptos vaikų ir jaunuolių mintys? Evoliucija su visomis savo klaidomis aiškinama visose mokymo sistemos lygiuose – nuo vaikų darželio iki koledžo. Taigi mokslo studijavimas, kuris turėtų perteikti Dievo pažinimą, taip sumišęs su žmonių samprotavimais bei teorijomis, jog visa tai veda į netikėjimą.

Kai žmogus šitaip mokomas nuo mažens, jo kūniški impulsai ima viršų ir santūrumas bei tyrumas išblėsta. Žinome, kad anarchija siekia panaikinti bet kokius įstatymus ir dieviškuosius, ir žmogiškuosius. Ar ne dėl to mes atsidūrėme tokiame pasaulyje, kuriame gyvename šiandien? Iš kur atsirado siekis centralizuoti turtą ir valdžią? Dėl ko kyla milžiniški globaliniai planai, kurių galutinis tikslas „išrinktųjų“ saujelei pralobti daugybės žmonių sąskaita? Iš kur nuolat kyla nerimo, maišto ir kraujo praliejimo dvasia? Ar ne iš tų pačių mokymų, kurie sukėlė ir Prancūzijos revoliuciją? Tokio ugdymo paplitimas po visą pasaulį galiausiai veda visą tą patį pasaulį į panašią kovą, kuri sudrebino Prancūziją. Su tokia štai įtaka susiduria šiandieninis jaunimas.

Net Biblijos tyrinėjimas, taip dažnai vedamas mokyklose, neatskleidžia pasauliui, koks neįkainojamas yra Dievo Žodis. „Aukštesnioji kritika“, analizuodama, spėliodama ir rekonstruodama, griauna tikėjimą Biblija kaip dieviškuoju apreiškimu. Ji atima iš Dievo Žodžio galią valdyti, pakelti ir įkvėpti žmonių gyvenimą. Taigi daugelis pradeda tikėti, kad įnoriai yra aukščiausias įstatymas, leidimas yra laisvė, o žmogus atsakingas tik pats prieš save. Tad kaip pasauliui netapti antrąja Sodoma?

Todėl dabartinis ugdymas tėra šio žodžio parodija. Kodėl? Todėl, kad tikrasis charakterio ugdymas moko atsispirti savanaudiškoms ambicijoms, valdžios troškimui, jis kovoja su žmonijos teisių ir poreikių nepaisymu, kuris yra mūsų pasaulio prakeikimas.

Dieviškasis planas

Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kolosiečiams 3, 23.24)

Dievo sukurtas gyvenimo planas apima kiekvieną žmogų. Kiekvienas turi maksimaliai išlavinti savo talentus ir ištikimai tai darydamas – nesvarbu, daug ar mažai turi sugebėjimų, – jis pelnys dievišką pagarbą. Dievo plane nėra vietos savanaudiškam lenktyniavimui. Neišmintingai elgiasi tie, kurie lygina save su kitais ir sprendžia apie save pagal kitus (plg. 2 Korintiečiams 10, 12).

Kad atsilaikytų tokiose suirutėse, vaikams ir jaunimui jau dabar turi būti dedami charakterio pagrindai. Teisingasis būdo formavimo pagrindas toks pat kiekvienoje kartoje ir visose šalyse. Didysis mūsų Išgelbėtojo charakteryje ir gyvenime pasireiškęs principas, o tiksliau dieviškasis Įstatymas „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi […], o savo artimą kaip save patį“ (Luko 10, 27), yra vienintelis saugus pamatas ir vienintelis patikimas vedlys.

Šiandien tai tinka lygiai taip pat, kaip tada, kai Izraeliui buvo pasakyta apie paklusnumą Dievo įsakymams: „Tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą“ (Pakartoto Įstatymo 4, 6). Viešpaties įsakai yra teisingi“ ir „kas tik taip elgiasi, tas bus saugus per amžius“ (Psalmyno 19, 8; 15, 5). Tai – vienintelė žmogaus vidinės harmonijos, šeimos tyrumo, visuomenės gerovės ar tautos stabilumo apsauga. Tarp visų gyvenimo problemų, pavojų ir prieštaringų teiginių vienintelė saugi ir patikima taisyklė yra tai, ką sako Dievas.

Daugiau apie tinkamą vaikų ir jaunimo charakterio ugdymą galite skaityti knygoje „Ugdymas“, Elena Vait, Amžinoji uola, 2008, Kaunas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *