Kai Dievas pakeičia mūsų planus…

Ar prisimenate savo sužadėtuvių dieną? Jūs įsimylėjote savo gyvenimo svajonę, bet dar geriau tai, kad ji jus taip pat įsimylėjo! Ir štai, atėjo laikas, kai jūs paprašėte jos rankos. Ir jūsų nuostabai, ji sutiko!  Gera prisiminti džiugias akimirkas!

O dabar kviečiu prisiminti ir pamąstyti apie Juozapo ir Marijos santuoką. Štai kas yra apie ją parašyta Šv. Rašte:

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: “Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių”. Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelas jam įsakė, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi. (Evangelija pagal Matą 1,18-25)

Planas – sužadėtuvės ir santuoka…

Kaip matome, tomis dienomis sužadėtuvės vyko šiek tiek kitaip nei šiandien, bet kai įvykdavo sužadėtuvės, pora pradėdavo drauge kurti bendrus gyvenimo planus…

Įsivaizduokime jauną vyrą Juozapą. Artėja santuokos diena ir jis ruošiasi vestuvėms. Matau ir jauną merginą Mariją. Diena, kurios laukia kiekviena mergina, jau visai arti. Ji laiminga ir kuria planus. Ji ir Juozapas turi savo planus gyvenimui kartu. Bet netikėtai ateina Dievas į jų abiejų gyvenimą ir pakeičia visus jų planus.

Marija niekada negalvojo pastoti prieš vestuvių naktį – tai buvo tabu. Ir, žinoma, mintis tapti nėščiai dieviškai stebuklingu būdu ir pagimdyti Viešpatį Jėzų net nebuvo giliausiose jos svajonėse. Marijai visa tai sukėlė sumaištį, todėl ji klausia angelo, kuris buvo pas ją pasiųstas: „Kaip gali būti, jei aš neturiu vyro?“ (Evangelija pagal Luką 1, 34).

Juozapo reakcija šiek tiek kitokia. Jam reikia priimti vyrišką sprendimą. Ar jam patikėti, kad Marija buvo jam ištikima ir tapusi nėščia nešioja Dievo Sūnų? Ar jam nutraukti sužadėtuves? Žinoma, jūs jau žinote kuo viskas baigėsi. Jis ją vedė ir ji pagimdė Mesiją, vadinamą Jėzumi Kristumi.

Dabar šiek tiek atidžiau pažiūrėkime į tris svarbius aspektus šioje istorijoje.

Pirmasis pastebėjimas iš šios istorijos apie mūsų žmogiškus planus…

Dievas neprašė Juozapo, kad vestų Mariją. Jis jam liepė! Aš nerandu nei vieno skirsnelio, nei vienos eilutės, kur angelas, pranešdamas Marijai Dievo planą, klaustų Marijos ar Juozapo ar jiems yra priimtinas toks Dievo pasiūlymas. Dievas paprasčiausiai jiems išdėstė savo planą ir valią, kuri turi būti įgyvendinta!

Kiek iš jūsų darote tai, ką planavote daryti būdami septintoje ar dešimtoje klasėje? Dauguma iš mūsų nedarome netgi tai, apie ką svajojome baigdami mokyklą, ar ne? Aš pastebėjau, kad dauguma planų, kuriuos turėjau jaunystėje, visiškai pasikeitė. Jie pasikeitė, nes keitėsi mano norai. Bet kai kas keitėsi ne tik dėl mano norų, bet ir dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo manęs…

Dievas veikia savo būdu! Dievas niekada neatsiklausia mūsų prieš sudarydamas tam tikras aplinkybes mūsų gyvenime, nes Jis turi planą mano ir jūsų gyvenimui. Jis suplanavo tai dar prieš sukurdamas pasaulį. Ir Jis net neketina prašyti leidimo pas mus, kad galėtų įgyvendinti Savo planus per mūsų gyvenimą. Mes galime pasirinkti paklusti Jo valiai arba ne, bet negalime pakeisti Jo planų savo gyvenimui.

Antrasis pastebėjimas iš šios istorijos apie Dievo valią…

Dievo planas Juozapui ir Marijai nebuvo lengvas. Kartais galvojame, kad jei vykdome Jo valią, kelias bus rožėmis klotas ir gyvenimas eis kaip per sviestą. Deja, taip nebuvo Marijai su Juozapu. Pamąstykime kartu apie šiuos dalykus.

Pirma, kodėl Dievas nepadarė taip, kad mokesčiai būtų renkami dar prieš kūdikio gimimą arba po to, kai kūdikis gims? Jis tai galėjo padaryti, tiesa? Aš turiu omenyje, kad moteriai prieš pat gimdymą keliauti pėsčiomis ar ant asilo tikrai nebuvo lengva. Tikrai Dievas galėjo apie tai pagalvoti bei tuo pasirūpinti, tiesa?

Antra, kūdikis gimė tvarte, nes užeigoje nebuvo vietos. Įsivaizduokime jaunos poros nusivylimą, kai po tokios ilgos kelionės, Marija pavargusi ir besirengianti gimdyti negali rasti vietos kur ja galėtų pasirūpinti! Juk Dievas yra Visagalis, Jis viską gali, ko tik nori. Panašu, kad Jis norėjo, kad užeigoje nebūtų vietos. Jis nepalengvino jiems kelio, nors jie ir vykdė Jo valią.

Toliau kodėl jiems reikėjo bėgti į Egiptą nuo karaliaus Erodo? Vėl matome Dievo ranką, nes jis perspėjo apie artėjantį pavojų. Kodėl jis nesuminkštino karaliaus širdies, kad jiems nereikėtų bėgti? O dar pamenate, kad visi vaikai iki dvejų metų buvo išžudyti. Kaip tik kūdikiui Jėzui buvo apie dvejus metus, kai jie išėjo į Egiptą. Tai nebuvo lengva kelionė.

Galiausiai po viso šito, nežinomu mums metu, po to kai Juozapas parvedė šeimą į Nazaretą ir iki Jėzui suėjo 30 metų, Juozapas mirė. Jėzus turėjo tapti šeimos galva, rūpintis savo broliais ir seserimis. Mes darome didelę klaidą kai galvojame, kad Dievas padaro gyvenimą lengvą, kai vykdome Jo valią.

Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie du kelius šiame gyvenime. Jis sako, kad platusis kelias, kuriuo visi eina, veda į pražūtį. Bet tik siaurasis, sunkus kelias, veda į amžinybę. Kai pasirenkame lengvą kelią, nebūtinai jis atitinka Dievo valią. Kristus sąmoningai pasirinko kelią į Golgotą, kur Jo laukė kryžius. Pauliaus pasirinktas kelias vedė į kalėjimą. Bet jie abu pasirinko kelią pagal Dievo valią. Dievas niekada nežada lengvos kelionės, bet pažada būti su mumis tame kelyje. Reikia Rašto vietos? Štai: „Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys.“ (Izaijo 43,2).

Trečiasis pastebėjimas iš šios istorijos apie Dievo palaiminimus…

Nors buvo ir labai sunku, Dievas vis tiek laimino Juozapą ir Mariją. Aš tai matau dviejose dalykuose.
Pirmas dalykas. Jėzaus tėvai stebėjosi ypatingu kūdikio intelektiniu, fiziniu, dvasiniu ir socialiniu vystymusi. Evangelijoje taip apie Jį rašoma: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.“ (Evangelija pagal Luką 2,40). „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Evangelija pagal Luką 2, 52). Kai Jėzus buvo jau dvylikos metų, Jis pasiliko šventykloje, o tėvai jį pametė. O kai Jį surado, ir jo paklausė, kodėl Jis taip jiems padarė, dvylikametis Jėzus atsakė jiems: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? Bet jie nesuprato jo žodžių. Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.“ (Evangelija pagal Luką 2, 49-51). „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.“ (Evangelija pagal Luką 2,33). Atrodo turėjo būti neįtikėtinas džiaugsmas auginti mažąjį Jėzų. Tikriausiai ši palaima buvo verta visko, ką jie iškentė!

Antras dalykas. Kai galiausiai Jėzus užaugo, Jis tapo palaima visiems. Bet kuris tėvas yra palaimintas, kai jo vaikas užauga įtakingu ir svarbiu žmogumi pasauliui. Dar daugiau tėvų yra palaiminti, jei jų vaikas gali padėti žmonijai. Tuo metu Juozapas buvo jau miręs, bet ar galite įsivaizduoti kokia palaiminta jautėsi Marija, kai jos pirmagimis sūnus, Jėzus Kristus, nugalėjęs mirtį pergalingai pakilo iš kapo? Ar įsivaizduojate, kaip ji galėjo jaustis žiūrėdama į Jį, kylantį į dangaus aukštybes, visų regimą, su kūnu, pamažu išnykstantį debesyse? Ar galite įsivaizduoti jaudulį jos širdyje, kai ji pagaliau suprato, kad jos sūnus atvėrė duris į dangų visiems, kurie priims Jį kaip savo Išgelbėtoją?

Dievo planas mūsų gyvenimui ne visuomet būna lengvas. Tačiau tai yra planas, kuris mus padarys palaima kitiems. Net jei Jo planas yra ankstyva mirtis, galiausiai Jis panaudos ją atnešti gelbėjančią žinią daugeliui.

Kompozitorė, lyrikė ir poetė, Fanny Krosby, kai buvo kūdikis, peršalo ir gydytojas davė netinkamus vaistus, nuo kurių ji apako. Tačiau neviltį ji iškeitė į viltį ir tapo labai jautri dvasiškai. Šiandien jos sukurtos giesmės yra vienos gražiausių pasaulyje.

H.G. Spafordo vaikų mirtį, Dievas panaudojo kaip įkvėpimą parašyti vieną mėgstamiausių mūsų giesmių. Spafordo žmona ir vaikai plaukė į Angliją, kur jis netrukus turėjo su jais ten susitikti. Tačiau laivas, kuriuo plaukė jo šeima, nuskendo. Išsigelbėjo tik jo žmona, visi vaikai nuskendo. Būdamas namuose, Spafordas laukė žinios apie šeimos likimą ir kai žinia galiausiai atėjo, tai buvo telegrama nuo žmonos su žodžiais „Išgelbėta viena“. Spafordas gedėdamas parašė šiuos žodžius:
„Kai ramybė tarsi upė užlieja kelius
Kai liūdesys ritasi tarsi jūros bangos
Kad ir ką likimas išmokė sakyti
Man ramu, man ramu širdyje!“

Dievas nepaklausė Spafordo ar jis sutinka su tokiu gyvenimo planu. Ir aš esu tikras jis sau tokio gyvenimo tikrai neplanavo. Tačiau nors ir labai sunkus buvo Dievo planas, jis tapo palaima nesuskaičiuojamai daugybei kenčiančių sielų. Ir gal būt jums atrodo, kad jūsų gyvenimas yra labai sunkus, bet tiesa yra tokia: jei sutinkame vykdyti Dievo valią, nesvarbu kaip sunku mums bebūtų, mes tampame palaiminimu kitiems ir amžinybėje pamatysime rezultatus, pranokstančius mūsų žemiškus sunkumus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.