Laiminga santuoka – ne loterija!

Interviu su pastoriumi ir šeimos ugdymo konsultantu Deividu Vanagu apie tai, kas labiausiai žudo santuoką ir meilę…

Trumpai prisistatykite, esate Adventistų bažnyčios pastorius, kartu su žmona Vilma vedate seminarus šeimos santykių klausimais, esate šeimos ugdymo konsultantai… 

Taip, pastoriumi tapau prieš 22 metus, o su žmona susituokėme beveik prieš 20 metų, bet mums atrodo, kad praėjo gal tik kokie penkeri bendro gyvenimo metai. Tai reiškia, kad mes labai džiaugiamės vienas kito artumu ir bendravimu, todėl nusprendėme savo džiaugsmu dalintis su kitais sutuoktiniais, kad ir jie galėtų patirti tą nuostabų gyvenimą santuokoje. Tad pabaigę sertifikuotus šeimos konsultavimo kursus pradėjome vesti įvairius seminarus ir konsultuoti žmones šeimos klausimais.

Dėl ko į jus dažniausiai kreipiasi žmonės? Kokias opiausias problemas išskirtumėte?

Dažniausiai po tokių seminarų žmonės ir kreipiasi į mus norėdami sužinoti kaip jų gyvenimiškuose situacijose pritaikyti tai, ką jie sužinojo seminaro metu. Taip pat į konsultacijas ateina žmonių, kurie nėra girdėję mūsų seminarų, ieškodami atsakymų dėl savo griūnančios santuokos arba priešingai, ateina jauni žmonės, norintys susituokti ir gauti priešsantuokines konsultacijas.

Klausantis žmonių pasakojimų apie jų santuokinį gyvenimą, aš išskirčiau tokias opiausias problemas. Pirmiausia tai pagarbos praradimas savo sutuoktiniui – tai bene visų problemų pradžia. Po to nežinojimas apie lyčių skirtumus, kurie pasireiškia mąstyme, informacijos priėmime, reakcijose ir elgsenoje, o tai sukelia begalę bereikalingų konfliktų tarp sutuoktinių, kurie kelia dar didesnę įtampą ir taip problemų pilname gyvenime. Taip pat daug santuokų išyra nuo įvairiausių priklausomybių, ir ypatingai tokių, kokių nebuvo ankstesniuose amžiuose – televizijos, interneto, pornografijos. Priklausomybės – tai kaip parazitai, kurie prikimba ir ištraukia visus meilės syvus iš mūsų santuokos – jie pavagia mūsų mintis, laiką, pinigus, energiją, sveikatą, galiausiai širdį ir taip pražudo santuokas.

Kaip manote, kodėl daugėja skyrybų? Ar tam turi įtakos tai, kad daugelis porų gyvena nesusituokusios?

Į šį klausimą norėčiau atsakyti priežasties – pasekmės atžvilgiu. Dauguma šiandienos santykių specialistų (psichologai, sociologai, šeimų konsultantai ir t.t.) išskiria tokias pagrindines skyrybų priežastis – nesutarimai dėl finansų, sekso, vaikų auklėjimo, vaidmenų ir panašiai, bet mano, nuomone visa tai yra taip pat tik pasekmės. Tikrąją santuokų iširimo priežastį aš, kaip pastorius, įvardyčiau atitolimą nuo Dievo, kaip išmintingo Kūrėjo ir mylinčio Tėvo. Religijos savo karais ir prievarta Dievą žmonių akyse padarė abejingu ir žiauriu uzurpatoriumi, o mokslas savo žmonijos atsiradimo teorijomis visiškai iš žmonių protų ir širdžių išstūmė tikėjimą Dievu. O kai Dievui nebeliko vietos žmonių gyvenimuose, tą vietą užpildė egoizmas, savanaudiškumas, išdidumas, pavydas, gašlumas, neapykanta ir panašiai, tad nenuostabu, kad atsiranda nesutarimai dėl finansų, sekso, vaidmenų ir panašiai.

Matote, man Dievas nėra vien tik „šalta“ ir apeigomis pridengta religija. Man Dievas – tai gyvybės ir meilės šaltinis. Aš konsultacijose nuolat kartoju, kad mes esame tik akumuliatoriai, o Dievas yra generatorius. Klausimas kiek ilgai veikia akumuliatorius be generatoriaus? Kiek ilgai iš savęs mes galime duoti meilę jos nepasikraudami iš energijos šaltinio?

Jeigu žmonės giliai suvoktų, kad Dievas yra ta tikroji mūsų gyvenimo realybė, aš esu įsitikinęs, kad skyrybų tikrai perpus sumažėtų ir žmonės nebėgtų nuo santuokos ir nebandytų jos pakeisti kažkokiais pakaitalais vadinamais gyvenimu be santuokos, bet priešingai – ieškotų jos, suradę džiaugtųsi, vertintų ir brangintų. Dėl to mes ir vedame seminarus apie tai.

Gal žinote laimingo šeimyninio gyvenimo receptą? Ant kelių ir kokių „banginių“ laikosi tvirtos šeimos pagrindas?

Tikriausiai, galėtume pasakyti, kad žinome, nes turime laimingą santuoką. Tai trigubas Dievo įsakymas santuokai! O jis skamba taip: „Todėl (1) vyras paliks tėvą ir motiną, (2) glausis prie žmonos, (3) ir jie taps vienu kūnu.“ (Šv. Raštas, Pradžios knyga 2, 24). Jis labai trumpas, bet yra konkretus ir aiškus. Vesdami seminarus apie šeimą mes visuomet jį pristatome kaip laimingo šeimyninio gyvenimo pagrindą ir seminaro metu išaiškiname žmonėms jo prasmę, reikšmę ir pritaikymą kasdienybėje. Apie vyro ir žmonos santykius aš esu perskaitęs begales knygų lietuvių, rusų ir anglų kalbomis ir neradau nieko geresnio už šį paprastą trigubą Dievo įsakymą vyrui ir žmonai! Mes su žmona juo tikime ir pagal jį „statome“ savo santuoką. Jeigu visos sutuoktinių poros tikėtų, kad Dievas yra šalia jų ir laikytųsi šio dieviškojo įsakymo, aš esu įsitikinęs, kad mes labai retai girdėtume apie skyrybas.

Dažnai poroms atrodo, kad nėra išeities ir telieka skirtis. Ko jie galbūt neišmėgino? O gal net visai nemėgino išsaugoti santuokos? Kaltinimai, ieškojimas kaltų turbūt ne į gera? Gal pirmiau reikia ieškoti problemų savyje? Sakoma, dėl skyrybų dažniausiai būna kalti abu sutuoktiniai?

Kai iškyla sunkumai, reikia keisti ne sutuoktinį, o principus, kuriais sprendžiame sunkumus! Išeitį, kad ir kokia sudėtinga situacija bebūtų, dažniausiai galima surasti, bet kaip konsultantas, tokiose situacijoje esu pastebėjęs, kad sutuoktiniai nebeturi noro išsaugoti savo santuoką. Mano supratimu čia yra didžiausia problema. O kai nėra noro, niekas nepadės – eikite pas ką norite, pas patį Dievą ar pas geriausią pasaulyje santykių specialistą – kad ir kokius nuostabius patarimus, metodus ir principus jie pateiktų – jie neveiks, jeigu nebus noro išsaugoti santuoką. O jeigu yra noras, aš ne tik kaip konsultantas, bet kaip ir pastorius, sutuoktiniams visuomet pasiūlau pradėti, jeigu jie dar kalbasi tarpusavyje, kartu melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Aš esu įsitikinęs ir daug kartų matęs, kad kai žmonės gręžiasi į Dievą, jie gauna antgamtiškos stiprybės nugalėti savo ambicijas bei išdidumą ir prašyti atleidimo pas savo sutuoktinį. O atleidimas vienas kitam turi lydėti diena iš dienos ir kuo dažniau jūs prašysite atleidimo pas savo sutuoktinį, ir kuo dažniau jūs jį parodysite savo sutuoktiniui, tuo jūsų santykiai darysis artimesni. Tikras atleidimas – dažniausiai ir lieka tas neišbandytas dalykas.

Na, o jeigu kažkas save laiko idealiu, tobulu ir niekada neklystančiu sutuoktiniu, tuomet aišku, tokiam net nekyla mintis prašyti atleidimo ir belieka tik kaltinti kitą… O kaltinimai ir priekaištai yra tolygūs rūdims, graužiančioms automobilį. Jeigu šių nenaikini laiku, gali jau pradėti su juo atsisveikinti… Taip pat yra ir su santuoka – priekaištai ir kaltinimai griauna bet kokią, net ir pačią geriausią santuoką!

Tačiau žmogiškosios pastangos, tokios, kaip dėmesingumas, bendravimas, išklausymas, siekis suprasti kitą, sujungtos maldoje su dieviška jėga, padeda prikelti net ir bebaigiančią „subyrėti“ santuoką. Tokių atvejų mačiau ne vieną. Dievas nėra mūsų priešas ir Jis nėra tas, kuris nori atimti iš mūsų laimę ir džiaugsmą – priešingai, Jis yra tas, kuris daro viską, kad tik žmogus patirtų kuo daugiau džiaugsmo ir laimės.

Ką patartumėte tiems, kurie dar tik ketina kurti šeimą? Dabar tapo madinga pagyventi prieš susituokiant kartu. Kokie to privalumai ir trūkumai? Ar tai iš viso yra negerai, jūsų manymu?

Pirmiausia patartume gerai pažinti savo išrinktąjį ar išrinktąją ir nebėgti po poros mėnesių tuoktis, nes tai per trumpas laikas tinkamai pažinti vienas kitą. Pažinti – tai suprasti kaip mąsto ir elgiasi tavo draugas ar draugė, kai patiria stresą, kai yra alkanas ar kai kas nors paprasčiausiai nesiseka. Pažinti – tai stebėti, kaip būsimas sutuoktinis elgiasi su savo tėvais namuose, kaip jis vykdo savo kasdienines pareigas – ar yra atsakingas, ar ištęsi savo pažadus, ar yra patikimas ir begalė kitų dalykų.

Daugelis šiandien teigia, kad gyvenimas kartu be santuokos – tai puiki galimybė pažinti ir išbandyti vienas kitą. Kad ir kaip patraukliai tai atrodytų, tai yra melas, saviapgaulė. Gyvenimas kartu be santuokos – tai melas apie meilę, melas apie pasišventimą, melas apie ištikimybę ir įsipareigojimą. Melu grįsti santykiai greičiausiai subyra.

Pirmiausia patartume gerai pažinti savo išrinktąjį ir nebėgti po poros mėnesių tuoktis. Pažinti – tai suprasti, kaip mąsto ir elgiasi tavo draugas ar draugė, kai patiria stresą, kai yra alkanas, kai jam kas nors nesiseka. Pažinti – tai stebėti, kaip būsimas sutuoktinis elgiasi su tėvais namuose, kaip jis vykdo kasdienines pareigas, ar yra atsakingas, ar ištesi pažadus, ar yra patikimas, ir begalė kitų dalykų. Mes apie tai daug kalbame konsultacijose su būsimais sutuoktiniais ir pabrėžiame, kad pažinti tai nereiškia pradėti gyventi kartu be santuokos.

Kodėl mes apie tai taip drąsiai kalbame? Todėl, kad jie visuomet turi pasilikę, kaip aš sakau, atsarginį išėjimą. Jeigu kas nors ne taip, aš galiu išeiti ir būti laisvas. Ar čia tikras realus gyvenimas? Man tai skamba kaip melas… Kaip gali išbandyti įsipareigojimą be įsipareigojimo? Kaip gali išbandyti pasišventimą be pasišventimo? Man tai ne suvokiama…

Yra toks posakis „meilė praeina po trejų metų“. Gal paneigsite šį stereotipinį teiginį? 

Susižavėjimas ar aistra kartais praeina greičiau ne po trejų metų, kartais lėčiau – po ketverių ar net penkerių metų, bet tikra meilė nepraeina nei po trejų, nei po dešimties, nei po dvidešimties metų… Problema šiandien yra tame, kad dėka „Holivudo“ žmonės yra klaidingai įtikinami apie meilę. Konsultuojant poras pastebėjau, kad dauguma jų suvokia, kad „meilė“ yra tartum kažkokia paslaptinga nevaldoma jėga kaip vėjas – kada nori, tada atėjo, kada nori, tada išėjo ir yra laimingas, kuris spėjo ja pasinaudoti. Dar vieniems „meilė“ – tai susižavėjimas žmogumi taip, kad šiame pasaulyje daugiau jau niekas neberūpi, o kitiems „meilė“ – tai aistra, kurią patenkinti reikia čia ir dabar, nežiūrint kokios pasekmės bebūtų ateityje. Aišku, kad tokia „meilė“ ir tetrunka keletą metų…

Kaip įvardytumėte, kas yra meilė? Ar galima teigti, kad meilė iš išskaičiavimo (tarkime, dėl turtų ir kitko) niekada nebus tokia stipri ir ilgaamžė, nedžiugins, o ilgainiui net ims skaudinti?

Norėčiau pacituoti ką apie meilę yra parašęs apaštalas Paulius įkvėptas Dievo Dvasios: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (Šv. Raštas, 1 Korintiečiams 13,4-8). Šiandieninė visuomenė meilę suvokia kaip gražų ir šiltą jausmą, kuris kutena pilvą. O kai kutenimo nebelieka, tai sako ir meilė išnyko ir tuomet jau skyrybos. Bet tai nepilnas meilės paveikslas. Šv. Raštas meilę primiausia apibūdina ne kaip jausmą, o kaip sąmoningą apsisprendimą mylėti pasirinktą asmenį bei išlaikyti meilę pasirinktam asmeniui iki mirtis neišskirs. Meilė pripažįsta unikalią mylimojo vertę ir pasirenka ją pripažinti visuomet! Meilė – tai menas, kurio reikia mokytis norint jį pritaikyti savo gyvenime! Meilė – tai dėsnis, kurį reikia pažinti ir suprasti, kad galėtum pritaikyti jo veikimą! Meilė – tai jėga, kurią galiu ir turiu kontroliuoti bei valdyti! Meilė – tai galia, sugebanti iššaukti meilę tame, kurį aš myliu! Toks sąmoningas pasišventimas meilei ir santuokai „pagimdo“ tuos gražius ir šiltus jausmus, kurie vėliau gali „kutenti“ pilvą. Nėra tinkamo sąmoningo veiksmo, nebus ir tų gražių bei šiltų jausmų. Tokia yra tiesa. Ne jausmai turi „gimdyti“ mūsų sprendimus, bet sprendimai turi „gimdyti“ jausmus.

Gal galite pateikti gyvenimiškų pavyzdžių, kurie padėtų spręsti tarpusavio sutuoktinių problemas? Juk poros pykstasi dėl menkniekių, nes tai išprovokuoja stresas, nuovargis ir panašiai. Kas padeda atgauti emocinę, dvasinę pusiausvyrą?

Vienas iš pagrindinių principų, padedančių spręsti tarpusavio santykius yra atviras, nuoširdus ir sąžiningas pokalbis. Mes savo namuose puoselėjame tokią taisyklę – jeigu kas nors nepatiko ar įskaudino, tuomet einame ir savo sutuoktiniui pasakome tris dalykus: kas įvyko, kada įvyko ir kaip aš tuomet jaučiausi.

Tai nėra taip lengva, pirmiausia dėl to, kad mūsų žodynas dažnai yra skurdus, kai reikia įvardyti savo jausmus ir emocijas, kitas dalykas – visuomenėje yra ugdoma požiūris, kad kalbėti apie savo jausmus yra silpnybės simptomas. Bet Šv. Raštas moko priešingai – mes turime nebijoti garsiai pasakyti apie savo jausmus – ar tai būtų teigiami, ar neigiami, nes tai yra ne silpnybės, bet stiprybės požymis. Čia viena iš priežasčių, kodėl daugumai taip patinka žiūrėti muilo operas – ten filmų herojai nuolat labai daug kalba apie savo jausmus ir išgyvenimus. Daugumai žiūrėti ir klausytis tokių pokalbių patinka, bet patiems tai daryti kažkodėl nelabai patinka.

Sakoma, kad pora, norinti gyventi laimingai, turi mokėti patenkinti vienas kito ir fizinius, ir emocinius bei dvasinius poreikius. Plačiau apie tai įvardykite, kokie tai poreikiai ir kaip tai įgyvendinti?

Kaip jau minėjau, vyro ir moters fiziniai, psichologiniai, emociniai ir dvasiniai poreikiai skiriasi dėl to, kad į jų smegenis, kaip aš sakau, Dievas instaliavo skirtingas programas – vyrui „Excelį“, moteriai „Wordą“. Galima perkelti duomenis iš vienos programos į kitą, bet tų duomenų apdorojimas šiose programose yra visiškai skirtingas. Mokslas tai įvardija kaip skirtingų smegenų pusrutulių veikimą – pas vyrą aktyvesnis pusrutulis yra kairysis, pas moterį – dešinysis. Norint patenkinti vienas kito poreikius, yra gerai žinoti tuos skirtumus, kurių tikrai yra daug.

Trumpai galiu paminėti, kad pagrindiniai vyro fiziniai, emociniai ir dvasiniai poreikiai pas vyrą yra susieti su tikslo siekimu ir veiksmu, pas moterį – su artumo siekimu ir bendravimu. Ir tai nereiškia, kad kažkuri lytis yra geresnė, kažkuri – blogesnė. Paprasčiausiai jie yra skirtingi.

Pasakysiu paprastą taisyklę, kuri padės patenkinti vienas kito fizinius, psichologinius, emocinius ir dvasinius poreikius. Atidžiai klausykite, ką sako ir ko nori jūsų sutuoktinis ir, kiek tai leidžia jūsų įsitikinimai, vertybės, principai bei galimybės, išpildykite tuos norus ir tokiu būdu jūs patenkinsite vienas kito poreikius. Nors ir kaip bemylėtumėte savo sutuoktinį, niekada nebandykite primesti jam tai, kas jums atrodo gerai ir tokiu būdu patenkina jūsų poreikius. Seminaruose aš nuolat pabrėžiu apie tai, kad mes turime suprasti lyčių skirtumus, juos priimti, juos gerbti ir jais džiaugtis. Toks yra Šv. Rašto mokymas: „Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.“ (Šv. Raštas, 1 Korintiečiams laiškas 7, 3). Tai reiškia, kad žmona priima, gerbia ir tenkina savo vyro fizinius, psichologinius, emocinius ir dvasinius poreikius, o vyras priima, gerbia ir tenkina savo žmonos fizinius, psichologinius, emocinius ir dvasinius poreikius.

Ar turite pavyzdžių, kai pora po daugelio, pavyzdžiui 50 bendro gyvenimo metų išsaugojo stiprią meilę? Kaip gražu, kai du senyvi žmonės eina susikibę už rankų, juntamas jų dvasinis artumas. Šiandien tai pamatysi labai retai. Išduokite šio fenomeno paslaptį, kaip sukurti tokį stiprų ir ilgalaikį ryšį? Turbūt tai įmanoma tik toms poroms, kurioms pavyksta rasti savo antrą pusę, artimą sielą?

Mes su žmona netikime loterijos principu kalbant apie laimingą santuoką. Mes savo gyvenime sutikome ir matėme daug laimingų porų, kurios santuokoje yra pragyvenusios ir trisdešimt, ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt metų ir supratome, kad laimingos poros yra ne tos, kurios kaip loterijoje randą sau artimą sielą. Suprantama, kad žmonių, norinčių būti kartu visą likusį gyvenimą, turi būti artimos vertybės, principai, prioritetai, interesai, tačiau vien to neužtenka. Laimingos poros yra ne tos, kurios kaip loterijoje randa sau artimą sielą, o tos, kurios įdeda daug pastangų, kad būtų laimingos. Kurios kiek įmanoma daugiau laiko praleidžia kartu. Kartu sprendžia namų reikalus, kartu skirsto namų biudžetą, kartu priima sprendimus, kartu tvarko namus, kartu eina į parduotuvę, kartu ruošia valgį, kartu valgo, kartu plauna indus, kartu žiūri filmą, kartu skaito knygą, kartu maudosi, kartu eina miegoti, kartu keliasi, kartu meldžiasi, kartu garbina Dievą ir t.t. Viskas kartu. Daug bendravimo, dėmesio ir pagarbos vienas kitam.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį pastebėjau kalbant apie laimingas santuokas, yra tas, kad iškilus problemoms, šios poros keičia ne sutuoktinį, o principus ir metodus, kuriais sprendžia iškilusias problemas. Esant reikalui, šios poros nepavargsta ieškoti išeities tol, kol nebaigia išspręsti visas iškilusias problemas. Ir svarbiausia, iškilus sunkumams neturi jokios minties, kad santuoka šiuo žmogumi buvo klaida ir kad geriausia išeitis dabar – tai skyrybos.

Kalbėjosi žurnalo „Ji“ žurnalistė Lina Grinkeviečienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *