Padėk man, Dieve!

Neseniai su šeima nusipirkome naują automobilį. Lieti ratlankiai, gražus bei švarus salonas, didelė bagažinė, nauja audio sistema. Malonus ir geras jausmas širdžiai… Seniai mūsų šeimai reikėjo naujo automobilio, nes senasis automobilis pradėjo dažnai gesti, o rimtai remontuoti jau nebebuvo prasmės. Tad įsigijus naują pirkinį visa mūsų šeima džiūgavo.
Kaip ir įprastai, atėjo diena, kai su žmona turėjome važiuoti į darbą. Įsėdome į naują automobilį, žmona – už vairo, o aš, kaip visuomet, įsitaisiau patogioje keleivio sėdynėje, kad galėčiau viską aplink stebėti. Kartu su žmona pasimeldėme paprašydami Viešpaties palaiminimo –  kad Viešpats būtų kartu su mumis ir kad kelionė būtų saugi. Žmona užvedė variklį, paspaudė akceleratoriaus pedalą ir greitai išvažiavome į gatvę.

Privažiavus pirmą posūkį, žmona lėtai stabtelėjo (bet nesustojo), nes mums reikėjo praleisti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius. Žmona pirmiausia pažvelgė į kairę, paskui į dešinę ir dar kart nepažiūrėjus į kairę išvažiavo į pagrindinį kelią. Staiga iš kairės pusės atlėkė automobilis, kurio žmona nepastebėjo… Pasigirdo didelis bum…! Iškart supratome, kad įvyko avarija!

„Žiūrėk kur važiuoji…“ – garsiai ir piktai sušukau ant žmonos, lyg tai galėtų dar ką nors pakeisti… Galvoje užplūdo mintys, kad ir vėl laukia nemažos bereikalingos papildomos išlaidos…  Dar labiau pradėjo kilti pyktis…

Išlipome iš automobilio apžiūrėti autoįvykio pasekmių. Laimei, mūsų automobiliui buvo padarytas tik nedidelis įdrėskimas, tačiau kitame automobilyje buvo išmušta priekinė lempa, įlenktas priekinis dešinysis sparnas ir apsauginis „bamperis“. Apžiūrėjus avarijos padarinius su kito automobilio vairuotoju apsikeitėme draudimo agentūrų telefono numeriais, atsiprašėme jo už sukeltą stresą, sėdome į savo automobilį ir išvažiavome savo tikslais. Sėdėdamas automobilyje tylėjau ir vis dar galvojau: „iš kur dabar  reikės paimti pinigų automobilio remontui?“ Visa tai truko apie kelias minutes…
Vis dar man mąstant apie pinigus, išgirdau tylų balsą, kuris kreipėsi į mane: „Nejaugi tu galvoji, kad šis automobilis Man yra svarbesnis nei tavo žmona, kurią Aš tau daviau“? Tai buvo Šventosios Dvasios balsas. Juk prieš pradedant važiuoti, mes paprašėme Viešpaties, kad Jis būtų kartu su mumis visoje mūsų kelionėje. „Ne, Dieve“ – atsakiau mintyse – „Tu parodei, kad Tau yra svarbesnis žmogus, už kurį Tu atidavei paaukoti Savo viengimį Sūnų“. „Tu teisus“ – išgirdau tylų Šventosios Dvasios patvirtinimą. „Tai ką tu dabar dėl viso to darysi?“ – klausė manęs tas pats tylus balsas.

Nejučiomis mano ranka lėtai nusileido ant nuo iš išgąsčio drebančios žmonos rankos. „Viskas gerai“ – ištariau jai taip pat ramiai, kaip ir man ramiai kalbėjo tylus balsas. Staiga pastebėjau kaip mano žmonos akys sudrėko nuo ašarų ir supratau, kaip tą akimirką jai buvo svarbus ir reikalingas mano palaikymas ir užuojauta, o ne mano egoistinis išsišokimas.

Taip pat supratau kiek dar daug man reikia mokytis, kaip reikia mylėti brangiausius ir artimiausius žmones, kurie yra šalia manęs… „Padėk man, Dieve!“

_______________________

Kai mūsų artimas žmogus padaro kokią nors klaidą, mums būna taip lengva supykti, lengva apšaukti, lengva nusisukti nuo jo ir palikti jį kentėti vieną… Bet ar pastebėjai, kaip yra sunku tokią akimirką parodyti užuojautą savo artimui žmogui būnant jam švelniam, kantriam, gailestingam ir maloniam? Tokiu metu ne tik „nusikaltusiam“, bet ir „teisiajam“  reikia jėgų iš aukštybės, kad galėtų padėti jo artimam žmogui jaustis vis dar mylimam ir reikalingam…

Tad pasinaudok galimybe ir, kaip šios istorijos veikėjas, paprašyk „Padėk man, Dieve, mylėti žmones taip, kaip Tu juos myli!“

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *