Pareiškimas apie lytiniu keliu plintančių ligų keliamus iššūkius

Šiuolaikinis pasaulis susiduria su rimtomis etinėmis, medicininėmis ir socialinėmis problemomis, kurios kyla dėl per didelės seksualinių santykių laisvės ir su tuo susijusiais iškrypimais. Kadangi krikščionys yra plačiosios visuomenės dalis, šis požiūris ir elgesys prasiskverbė ir į Septintosios dienos adventistų bažnyčią ir tai privertė mus atkreipti dėmesį į šias  problemas.

Lytiniu keliu plintančių ligų (LKPL) keliami sunkumai yra tokie rimti, kad Jungtinės Tautos, remiamos daugelio šalių vyriausybių, sveikatos apsaugos institucijų, religinių bendruomenių, politinių vadovų ir pramonės magnatų, inicijavo daugybę tyrimų ir sveikatingumo švietimo programų, kuriuose didžiausias dėmesys buvo skiriamas prevencijai ir gydymui. Šių projektų tikslas užkirsti kelią šioms ligoms, jas gydyti ir minimalizuoti ar bent pristabdyti jų plitimą.

Su tokių ligų rizika pirmiausia susiduria vis anksčiau pasiekiantis lytinio brendimo stadiją jaunimas, kuris tuo metu būna labai silpnas išlaikyti žiniasklaidos spaudimą, kuriame nesantuokiniai lytiniai santykiai vyrauja kaip priimtinas ir normalus reiškinys. Dauguma jaunuolių, vos sulaukę keliolikos, ima gyventi aktyvų lytinį gyvenimą ir netrukus tampa lytinių santykių žinovais.

Su augančiu lytinio gyvenimo susidomėjimu ir yra susijęs minėtas augantis LKPL skaičius, kuris yra lydimas rimtų fizinių ir emocinių sutrikimų. Štai keletas ženklių su šia problema susijusių pasiekimų:

  • tyrimų rezultatai padėjo surinkti tikslesnius duomenis;
  • patvirtintas prezervatyvų naudojimo naudingumas, siekiant sumažinti nepageidaujamų nėštumo atvejų ir LKPL skaičių;
  • pripažintos rizikingos paleistuvystės pasekmės;
  • efektyvesnis gydymas padėjo sumažinti LKPL plitimą ir progresavimą;
  • pripažinta ilgalaikė emocinių traumų rizika nuo atsitiktinių lytinių santykių;
  • imta remti poziciją, kad susilaikymas nuo nesantuokinių lytinių santykių yra geros seksualinės ir emocinės būsenos garantas.

Šie pasiekimai, nepaisant jų trūkumų, yra naudingi ir turėtų būti palaikomi už teigiamus rezultatus. Globėjų pareigas prisiėmę septintosios dienos adventistai turėtų būti padrąsinti šių pastangų ir sulaukti kitų bažnyčios narių paramos už savo veiklą. Praktiškas požiūris į šių rimtų problemų sprendimą ir atitinkami veiksmai neturėtų būti suprasta kaip nesantuokinių lytinių santykių ar santuokinės neištikimybės palaikymas. Priešingai, šios pastangos turėtų būti suprantamos kaip geraširdiškas bandymas užkirsti kelią žalingiems lytiniams santykiams ar siekis sumažinti negatyvias tokio elgesio pasekmes.

Kartais šeimos nariai, pastoriai, mokytojai, konsultantai, medikai ir kitų pagalbą teikiančių profesijų atstovai gali susidurti su atvejais, kai asmuo, kuriam bandoma padėti, neatsižvelgia į jų pateiktus argumentuotus patarimus ir atsisako pakeisti gėdingus lytinio gyvenimo įpročius bei nenori gyventi vadovaudamasis garbingais Dievo standartais ir moralės normomis. Tokiais atvejais tarnautojai kaip kraštutinę priemonę konsultuojant konkretiems asmenims gali pasiūlyti naudoti kontraceptines priemones ir profilaktinius būdus, tokius kaip prezervatyvai, kad apsaugotų nuo nėštumo ir sumažintų gyvenimą naikinančią LKPL plitimo riziką. Tokius pasiūlymus reikia pateikti labai kruopščiai viską apsvarsčius, tokiems asmenims ir jų aplinkos žmonėms būtina paaiškinti, kad šių kraštutinių priemonių jokiais būdais negalima interpretuoti kaip Šv. Rašto pritarimą nesantuokiniams lytiniams santykiams. Žvelgiant iš profesinės pusės, tokie būdai turėtų būti laikomi preliminariais ir naudojami tik išskirtiniais atvejais. Tokie įsikišimai tik laikinai leidžia gailestingumui atlikti savo darbą žmogaus širdyje, bet jie nesuteikia pritarimo tokiam problemos sprendimui. Bažnyčia turi išlikti pasišventusi menkiausiai progai pasitaikius atskleisti išmintingą Dievo planą žmonių lytiniam gyvenimui bei nuolat kviesti vyrus ir moteris laikytis aukščiausių moralės normų.

Bibliniai principai

Nors minėtos pastangos daugeliu atvejų yra naudingos, jos tėra atsakas į esamą situaciją kaip nuodėmės pasekmę. Šventajame Rašte Dievas yra išdėstęs nepakeičiamą planą, kuris atskleidžia, kaip naudoti Jo mums suteiktą seksualumo dovaną. Paremtas daugybe moralinių principų, Šv. Raštas praktiškai atskleidžia tobulą Dievo planą, numatytą žmonėms, turintiems gyventi nuodėmingame pasaulyje.

1. Lytiniai santykiai yra skirti tik santuokai. Seksualumas yra maloninga Kūrėjo dovana žmonijai (Pradžios 1, 26–27). Evangelija ragina tikinčiuosius būti dėkingiems ir saugoti šią dovaną atsižvelgiant į dieviškus tikslus (1 Korintiečiams 3, 16–17; 6, 13–20; Efeziečiams 5, 1–8; Filipiečiams 1, 27; 1 Tesalonikiečiams 4, 3–7). Pagal Dievo planą seksualinis intymumas yra skirtas tik santuokos pažadų saistomiems vyrui ir moteriai (Pradžios 2, 24–25; Išėjimo 20, 14; Patarlių 5; Giesmių giesmė 4, 12; 8, 8–10; 2, 6–7; 3, 5; 8, 3–4; Ozėjo 3, 3; Hebrajams 13, 4). Seksualinė ištikimybė santuokoje yra pats įtaigiausias pavyzdys, padedantis suprasti Dievo metaforą, kai jis lygina santuoką su Jo ir žmonių santykiais (Izaijo 54, 5; Ozėjo 2, 14–23; 2 Korintiečiams 11, 2; Apreiškimo 19, 6–9; 21, 9).

2. Nesantuokiniai seksualiniai santykiai yra amoralūs ir žalingi. Tokie santykiai palieka randus žmonių gyvenimuose (Kunigų 18, 6–23; Romiečiams 1, 24–27; 1 Korintiečiams 6, 18), taip pat kaip ir santuokiniuose santykiuose (Patarlių 5, 1–23). Šv. Rašte tai traktuojama kaip nuodėmingo gyvenimo dalis (Galatams 5, 19; Kolosiečiams 3, 5).

3. Dievas pripažįsta žmogišką silpnumą. Jo dieviška valia žmogiškoms būtybėms ir Jo ketinimai kūrinijos atžvilgiu yra nesikeičiantys (Malachijo 3, 6; Mato 5, 17–20; Apaštalų darbai 20, 27). Nesikeičianti ir Jo begalinė meilė žmonijai bei atpirkimo planas (Jono 3, 16; Romiečiams 5, 8; 8, 35–39; Efeziečiams 1, 1–14; 3, 14–19; 1 Jono 4, 7–10). Evangelijos žinia, kurios centre yra Jėzus Kristus, susieja šias tiesas (Psalmių 85, 10; Jono 2, 1–2). Dievo malonė yra vienintelė viltis puolusiai žmonijai (Romiečiams 3, 23–24; 5, 1–2. 20; Efeziečiams 2, 1–5). Jis yra kantrus ir pakantus žmonių silpnumui (Skaičių 14, 18–19; Psalmių 86, 15; 103, 13–14; Ozėjo 11, 8–9; Jonos 3, 1; 4, 10–11; Mato 23, 37; 1 Timotiejui 1, 15–16). Nors Dievo malonė nesuteikia teisės nuodėmingai gyventi (Romiečiams 6, 1–2), tačiau tik per šią malonę Dievas išpildo Savo atpirkimo ketinimus nuodėmės sąlygojamomis aplinkybėmis (Romiečiams 5, 12–21). Atvejai, kai Dievas praktiškai susidūrė su skyrybų klausimu (Įstatymo 24, 1–5; Ezros 10, 10–11; Mato 19, 7–8), daugpatyste (Išėjimo 21, 10; Įstatymo 17, 17; 21, 15–17; Mato 19, 4–5), mėsiškų produktų vartojimu (Pradžios 1, 11–12. 29–30; 9, 3; Kunigų 3, 17; 11, 47), žemiškųjų valdovų rėmimu (1 Samuelio 8, 7; 10, 19; Ozėjo 13, 11) yra Dievo idealą atspindintys pavyzdžiai. Per tokius pavyzdžius matome pasireiškiantį Dievo gailestingumą ir malonę nuodėmės pažeistame pasaulyje.

4. Bažnyčios misijos vykdymas puolusiame pasaulyje. Esanti situacija yra didžiulė priešingybė Dievo idealui. Tiek tikintieji, tiek netikintieji yra pažeidžiami seksualinio amoralumo kaip vienos iš tragiškų nuodėmės pasekmių (Jono 17, 15; 1 Jono 2, 15). Bažnyčia pašaukta vienodai tarnauti tikintiesiems ir netikintiesiems, pasiekti ir perauklėti nusidėjėlius (Mato 28, 19; Morkaus 2, 17; 2 Korintiečiams 5, 20–21), ugdyti tikinčiųjų dvasinį augimą (Efeziečiams 2, 19–22; 4, 11–13. 15; 1 Tesalonikiečiams 5, 11; 2 Petro 3, 18), iškelti kiekvieno individo begalinę vertę (Izajo 43, 3–4. 7; Mato 12, 12; Luko 12, 7; 15, 1–32; 1 Petro 1, 18–19), ginti silpnuosius ir pažeidžiamus (Romiečiams 15, 1; 1 Tesalonikiečiams 5, 14; Hebrajams 13, 3), aukštinti bei saugoti gyvybę ir sveikatą (Jono 10, 10; 1 Korintiečiams 6, 19; 3 Jono 2) ir kviesti vyrus bei moteris gyventi garbingą gyvenimą kaip Dievo išrinktiesiems ir šventiems žmonėms (Efeziečiams 4, 1; 1 Petro 1, 15–16; 2, 5. 9). Bažnyčios pareiga yra pasitikti žmones ten, kur jie yra (1 Korintiečiams 3, 1–2; 7, 1–28) bei raginti juos vadovautis aukštesnėmis moralės normomis (Luko 19, 5–10; Jono 8, 3–11; Apaštalų darbai 17, 18–34).

5. Dvasinio tobulėjimo procesas numatytas krikščioniškame gyvenime. Krikščionims pasikeitimas reiškia ir atsivertimą (Jono 3, 3. 7; Apaštalų darbai 3, 19; Romiečiams 12, 2; 2 Korintiečiams 5, 17), ir dvasinį augimą (Patarlių 4, 18; Luko 2, 52; Efeziečiams 3, 17–19; 4, 11–15; 2 Petro 3, 18). Atsivertimas – tai procesas, kai krikčionys tikėjimu priima Kristaus tobulą gyvenimą kaip savo ir per tai patiria Šventosios Dvasios vykdomą vertybių pasikeitimą (Jono 3, 5; Galatams 2, 20). Grįžimą prie ankstesnio gyvenimo gali sąlygoti tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai (Galatams 5, 16–18; 1 Jono 3, 20), bet gailestingumo paskatintas įsipareigojimas gyventi krikščioniškai (1 Korintiečiams 15, 10; Filipiečiams 3, 12–14; Kolosiečiams 1, 28–29) ir pasitikėjimas Dievo duotais pažadais (Romiečiams 8, 5–7; Galatams 5, 24–25) padės augti panašumu į Kristų (Galatams 5, 22–25; Efeziečiams 5, 1).     Šv. Raštas kviečia žmoniją tobulėti morališkai ir dvasiškai per visą jų gyvenimą (Luko 2, 52; 1 Korintiečiams 13, 11; 14, 20). Tokio tobulėjimo planavimas ir siekimas yra būtinas norint įgyvendinti Evangelijos nurodymus (Mato 28, 20; Efeziečiams 3, 14–21). Religinio auklėjimo užduotis dalyvauti žmonių tobulėjimo procese ir supažindinti su tikrosiomis tiesomis taip, kad klausytojai suprastų ir galėtų pasitempti, o ne suklupti (Romiečiams 14, 1–21; 1 Korintiečiams 8, 9–13). Vis dėlto turi būti atsižvelgta į tuos, kurie dar nepažįsta tikrųjų tiesų arba dar nėra joms subrendę (Mato 13, 34; Jono 16, 12; Apaštalų darbai 17, 30; 1 Korintiečiams 3, 1–2), bet laikui bėgant jie turėtų perprasti Dievo valią (Jono 16, 13) ir išmokti mylėti Dievą ir vieni kitus (Mato 22, 37–39; Jono 13, 35; 8, 9; 13, 11; 1 Jono 3, 14; 4, 11–12). Dievui laiminant, tinkamas supažindinimas su Evangelijos žinia ir rūpestingas mokinio auklėjimas atneš dvasinių laimėjimų net ir dirbant su tais, kurie buvo nugrimzdę į ištvirkavimo nuodėmės liūną (1 Korintiečiams 6, 9–11).

Išvados    

1. Bažnyčia patvirtina biblinį požiūrį į seksualumą kaip sveiką Dievo duotą žmogiškosios prigimties bruožą, kad juo mėgautumės ir atsakingai naudotumės santuokoje kaip dera krikščionims.

2. Bažnyčia yra įsipareigojusi, atsižvelgiant į kultūrą, skelbti Biblijoje išreiškiamą požiūrį į žmogaus seksualumą, siekiant pabrėžti žmogaus kūno ir jo funkcijų vertės įvertinimą ir supratimą, išaukštinant seksualinę skaistybę ir santuokinę ištikimybę, ugdant gebėjimą priimti teisingus sprendimus ir mokant kalbėti apie lytinį gyvenimą. Bažnyčia yra įsipareigojusi skleisti žinią, kad netinkamas seksualumo naudojimas ir seksualinis išnaudojimas visiškai neatitinka Dievo plano.

3. Bažnyčia kviečia žmones pasišvęsti Dievui pasižadant susilaikyti nuo nesantuokinių lytinių santykių ir išlikti ištikimais sutuoktiniui. Susilaikymas, išskyrus lytinį bendravimą santuokoje, yra vienintelis saugus ir moralus krikščioniško gyvenimo kelias. Bet kokie kiti seksualiniai santykiai yra žalingi ir amoralūs. Šios aukštos moralės normos atskleidžia Dievo planą, kaip reikia naudoti Jo dovaną, ir tikintieji yra raginami išaukštinti šį planą, nepaisant juos supančios kultūros nustatytų normų.

4. Bažnyčia pripažįsta žmonijos nuodėmingumą. Žmonės daro klaidas, neargumentuotai teisinasi ir gali neatsakingai užmegzti Dievo valiai prieštaraujančius seksualinius santykius. Kiti gi gali nežinoti, kur ieškoti pagalbos, kad išmoktų gyventi tyrą seksualinį gyvenimą. Vis dėlto niekas negali apsaugoti tokių žmonių nuo pasekmių, lydimų atitolus nuo dieviškojo plano. Dėl netinkamo, Dievo plano neatitinkančio, lytinio gyvenimo patirtos emocinės ir dvasinės traumos neišvengiamai palieka randus, bet Bažnyčia teikia gailestingą ir maloningą Kristaus tarnavimą, siūlydama Dievo atleidimą, išgydymą ir atnaujinančią galią, siekiant suteikti asmeninę, dvasinę ir emocinę paramą, kuri įgalintų sužeistąjį semtis Evangelijos teikiamos stiprybės. Be to, bažnyčia turi atskiriems asmenims ir šeimoms padėti susipažinti ir gauti visą galimą profesionalią pagalbą.

5. Bažnyčia pripažįsta kontraceptines priemones (tame tarpe ir prezervatyvus) moraliai priimtinomis tuo atveju, kai vedusios poros nori apsisaugoti nuo pastojimo. Tam tikrais atvejais prezervatyvai gali būti naudojami santuokiniuose lytiniuose santykiuose – pavyzdžiui, kai vienas iš sutuoktinių yra užsikrėtęs lytiniu keliu plintančia liga ir gali užkrėsti kitą sutuoktinį. Kita vertus, prezervatyvų naudojimas nesantuokiniuose lytiniuose santykiuose – nesvarbu, ar norint apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, ar nuo lytiniu keliu plintančių ligų – verčia susirūpinti dėl tokios kontraceptinės priemonės naudojimo moralumo. Šis rūpestis turėtų būti apsvarstytas atsižvelgiant į dievišką seksualumo planą, duotą žmonijai, į santykį tarp Dievo kūrimo tikslo ir Jo požiūrio į žmogišką silpnumą, į asmeninį dvasinio augimo ir moralinio tobulėjimo procesą ir į bažnyčios misijos prigimtį. Nors prezervatyvai pasitvirtino kaip efektyvi priemonė norint apsisaugoti nuo nėštumo ir ligų plitimo [1], tai nereiškia, kad nesantuokinis seksas yra moralus. Šis faktas neapsaugo ir nuo tokio elgesio sąlygojamų emocinių traumų. Bažnyčia kreipiasi tiek į paauglius, tiek į suaugusius, tikinčiuosius ir netikinčius, ir ragina gyventi gyvenimą, vertą malonės, parodytos mums Kristuje, gyvenimą pagal Dievo nurodytą seksualinių santykių idealą, semiantis stiprybės iš visų įmanomų dieviškų ir žmogiškų šaltinių.

6. Bažnyčia sutinka, kad tokiais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių rizikuoja būti apkrėstas lytiniu keliu plintančia liga, tokia kaip ŽIV, prezervatyvo naudojimas yra ne tik moraliai priimtinas, bet netgi rekomenduotinas, jei vyras ir žmona nusprendžia nesusilaikyti nuo lytinių santykių. Naudojantys prezervatyvus turėtų žinoti, kaip tinkamai juos naudoti, ir turėti omenyje, kad jie negarantuoja 100%  apsaugos nuo ŽIV infekcijos.

Kreipimasis

Šiandien susiduriame su krize, kuri kelia grėsmę daugelio žmonių, tame tarpe ir bažnyčios narių, gyvybei ir gerovei. Pavojus gresia tiek jaunimui, tiek suaugusiems. Bažnyčia nedelsdama privalo parengti detalią švietimo ir prevencijos strategiją. Turi būti mobilizuota sveikatos priežiūros, socialinės pagalbos, švietimo, dvasinių ir kitokių profesinių institucijų veikla, tiek pačioje bažnyčioje, tiek už jos ribų. Ši krizė reikalauja išskirtinio dėmesio – pasitelkus visus teisėtus šaltinius ir turimus bažnyčios metodus, reikia pasiekti šeimas, mokyklas, bažnyčias ir bendruomenes, nes visos žmonijos kartos likimas yra didžiulėje rizikoje ir lenktynėse su laiku.

[1] Tyrimai parodė, kad tinkamai naudojami prezervatyvai nuo nėštumo apsaugo iki 97 procentų pagal bendrą statistiką, o nuo viruso plitimo nuo 80 iki 90 procentų. Grupėse, kur prezervatyvai naudojami pastoviai ir tinkamai, jų efektyvumas siekia 97 procentus.

Už šį pareiškimą Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas balsavo Kasmetiniame pasitarime 1998 metais,  rugsėjo 27 dieną, Iguacu Falls, Brazilijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.