Situacija, kai vyresnis ar stipresnis už vaiką asmuo naudojasi savo jėga, valdžia ar jam rodomu pasitikėjimu, norėdamas įtraukti vaiką į lytinius santykius, vadinama vaiko seksualiniu išnaudojimu. Kraujomaiša (specifinė vaikų seksualinio išnaudojimo forma) vadinama bet kokio pobūdžio lytiniai santykiai tarp vaiko ir vieno iš tėvų, taip pat bet kokie lytiniai santykiai su biologiniu broliu ar seserimi, kitais giminaičiais, pamote ar patėviu, ar surogatiniais tėvais (pakaitiniais globėjais).

Seksualiniu išnaudotoju gali būti bet kokio amžiaus, tautybės ir socialinio sluoksnio vyras ar moteris. Dažnai tai būna susituokę, turintys vaikų bei užimantys garbingas pareigas asmenys, kurie be viso to gali būti vieni iš nuolatinių bažnyčios lankytojų. Paprastai tokie vaikų išnaudotojai karštai neigia savo kaltę, atsisako tokį elgesį traktuoti kaip problemą ir bando logiškai paaiškinti bei pateisinti savo veiksmus, arba savo kaltę suversti kitiems asmenims ar aplinkybėms. Nors paaiškėja, kad dauguma išnaudotojų kenčia dėl įsišaknijusio nesaugumo jausmo ir žemos savigarbos, vis dėlto šios problemos negali būti priimtinos kaip pateisinimas vaikų seksualiniam išnaudojimui. Dauguma institucijų sutinka, kad tikroji vaikų seksualinio išnaudojimo priežastis labiau susijusi su troškimu valdyti ir kontroliuoti nei su geismu patirti seksualinį pasitenkinimą.

Kurdamas šeimą Dievas pradėjo nuo santuokos tarp vyro ir moters, pagrįstos abipuse meile ir pasitikėjimu. Iki šiol tokių santykių paskirtis yra sukurti pamatą stabiliai ir laimingai šeimai, kurioje būtų saugoma ir gerbiama kiekvieno šeimos nario kaip asmenybės orumas, vertė ir principingumas. Kiekvienas vaikas, neatsižvelgiant, ar tai berniukas, ar mergaitė, turi būti vertinamas kaip Dievo dovana. Tėvams yra suteikta privilegija ir atsakomybė pasirūpinti Dievo jiems pavestų vaikų auklėjimu, apsauga ir fizinėmis reikmėmis. Vaikams turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad jie galėtų gerbti ir pasitikėti savo tėvais ir kitais šeimos nariais be rizikos būti išnaudojamais.

Seksualinis vaikų išnaudojimas Biblijoje smerkiamas pačiais griežčiausiais žodžiais. Bet koks bandymas seksualiai išnaudojant sukelti sumaištį, suteršti ar sumenkinti asmeninius, kartų ar lyčių saitus Biblijoje traktuojamas kaip išdavystė ir šiurkštus asmenybių bendravimo normų pažeidimas. Biblija atvirai smerkia tokius išnaudojimo atvejus, kai naudojama jėga, autoritetas ir pareigos, nes tai giliai paveikia slapčiausius aukos jausmus bei požiūrį į save, aplinkinius ir Dievą, be to tai sunaikina gebėjimą mylėti ir pasitikėti. Jėzus griežčiausiai smerkė visus, kurie žodžiais ar poelgiais priversdavo vaikus palūžti.

Krikščioniška Adventistų bažnyčia nėra apsaugota nuo vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų. Tikime, kad Septintosios dienos adventistų tikėjimo principai įpareigoja mus būti aktyviais prevencinėje tokio išnaudojimo veikloje. Taip pat esame pasišventę suteikti dvasinę paramą patyrusiems seksualinį išnaudojimą ir išnaudotojams bei jų šeimų nariams, bandantiems atsigauti po patirtos traumos, o taip pat raginti kompetentingus bažnyčios specialistus ir bažnyčios vadovus atsakingai vertinti asmeninius poelgius, kaip ir dera pasitikėjimo vertiems dvasiniams vadovams.

Kaip bažnyčia, tikime, kad tikėjimo principai skatina:

1. Vadovautis Kristaus nurodytais šeimos principais, kur savigarba, orumas ir vaikų tyrumas pripažįstama kaip Dievo suteikta teisė.
2. Sudaryti tokias sąlygas, kad išnaudojimą patyrę vaikai, pasakodami savo išgyvenimus, jaustųsi saugūs ir galėtų tikėtis, kad kas nors juos išklausys.
3. Gauti išsamią informaciją apie pačioje bažnyčios bendruomenėje pasitaikiusius seksualinio išnaudojimo atvejus ir jų padarinius.
4. Padėti tarnautojams ir eiliniams bažnyčios nariams atpažinti apie galimą seksualinį vaiko išnaudojimą įspėjančius ženklus ir patarti, kaip tinkamai reaguoti, kai kyla įtarimas ar vaikas patvirtina, kad yra seksualiai išnaudojamas.
5. Įkurti bendradarbiavimo santykius su profesionaliais konsultantais ir centrais, kuriuose teikiama pagalba patyrusiems seksualinį išnaudojimą, kurių darbuotojai, pasinaudoję savo profesinėmis žiniomis, galėtų padėti aukoms ir jų šeimoms.
6. Sukurti atitinkamas veiklos kryptis kiekviename lygyje, kurie padėtų bažnyčios vadovams: a) siekti teisingo elgesio su asmenimis, kaltinamais seksualiniu vaikų išnaudojimu; b) raginti išnaudotojus prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir skirti atitinkamą bausmę.
7. Remti visos šeimos ir atskirų jos narių auklėjimą bei tobulėjimą: a) išsklaidant abejones visuotinai skelbiamais religiniais ir kultūriniais įsitikinimais, kurie gali būti naudojami vaiko seksualiniam išnaudojimo atvejams pateisinti ar nuslėpti; b) formuojant sveiką kiekvieno vaiko asmeninės vertės suvokimą, kuris jame ugdo gebėjimą gerbti save ir kitus; c) namuose ir bažnyčioje puoselėjant krikščioniškais principais paremtus vyro ir moters santykius.
8. Bažnyčios bendruomenėje suteikti geranorišką paramą ir tikėjimu paremtą išgelbėjamąjį mokymą seksualinį išnaudojimą patyrusiems ir šį nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims, suteikiant jiems galimybę pasiekti profesionalius bendruomenėje egzistuojančius šaltinius.
9. Ruošti šeimos specialistus, kurie padėtų seksualinį išnaudojimą patyrusioms aukoms ir nusikaltusiems atsigauti.

Išdėstyti teiginiai paremti šiose Šventojo Rašto vietose nurodytais principais: Pradžios 1, 26. 28; 2, 18–25; Kunigų 18, 20; 2 Samuelio 13, 1–22; Mato 18, 6–9; 1 Korintiečiams 5, 1–5; Efeziečiams 6, 1–4; Kolosiečiams 3, 18–21; 1 Timotiejui 5, 5–8.

Šis pareiškimas balsavimu patvirtintas pavasarinės Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto susirinkimo metu, 1997–ųjų balandžio 1 dieną, Loma Lindoje, Kalifornijos valstijoje.