Batukai

„Nesijaudink dėl to, kad vaikai tavęs niekada nesiklauso; jaudinkis dėl to, kad jie visuomet tave stebi…“ (Robert Fulghum)

Viena darželio auklėtoja bandė padėti savo mažyliui apsiauti žieminius batukus. Mat jis prašė pagalbos ir buvo galima nuspėti kodėl. Net kai jis stūmė kojeles į batukus, o ji traukė batuką į viršų, kojytė vis tiek nenorėjo lįsti. Galiausiai, kai abu batukai jau buvo apauti, ji nusišluostė prakaitą ir su giliu atodūsiu atsikvėpė. Tačiau ji vos susitvardė nesušukus, kai mažasis berniukas pasakė: „Auklėtoja, jie ne ant tos kojos.“

Ji pasižiūrėjo ir iš tiesų teko pripažinti, kad batukai yra susipykę. Batukus nuauti buvo nė kiek ne lengviau nei juos apauti. Kai abu stengėsi apauti batukus šį sykį jau teisingai, ji stengėsi išlikti rami. Tuomet jis prabilo: „Tai ne mano batukai.“

Ji prikando savo liežuvį, kad neišrėžtų vaikui į akis „Kodėl tu to nepasakei ankščiau?“ nors to labai norėjo. Tačiau dar kartą šiaip taip nuavė batukus nuo jo mažų kojyčių. Kai galiausiai abu batukai buvo nuauti, jis pasakė: „Tai mano brolio batukai. Mama liepė man juos avėti.“

Dabar ji nežinojo juoktis ar verkti. Bet sutelkusi paskutines savo jėgas ji vėl stengėsi apauti batukus. Berengiant paltuką, ji paklausė: „O kur tavo pirštinės?“ Jis atsakė: „Aš jas sukišau į batukus.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *