Raudonas ir karštas pyktis

Tomui patikdavo šaipytis iš kitų ir kvailai elgtis. Toks elgesys priversdavo visus jo draugus juoktis. Tačiau kai Tomas iš tikrųjų supykdavo, jo veidas jau nebe atrodydavo taip juokingai. Kartais jis taip suraukdavo veidą, kad draugai rimtai išsigąsdavo.

Nutiko taip, kad vieną karštą vasaros dieną Tomas išėjo ieškoti draugų. Jis tikėjosi nuslėpti savo piktą veidą, nežiūrint kas nutiktų. Jis nenorėjo gąsdinti savo naujų draugų – jis norėjo jiems patikti!

Priėjęs prie namo, čia pat už kampo jis pamatė stovinčius Karoliną, Edviną ir Beną.

– Sveiki, ką čia veikiat? – paklausė jis.

Negalim apsispręsti ką veikti, – atsiliepė Karolina.

– Tai gal suraskime kitus ir pažaiskime su kamuoliu? – pasiūlė Tomas.

– Žaisti su kamuoliu? Turbūt juokauji, aš nesu gera žaidėja! – atšovė Karolina.

Tomas supyko, bet nenorėjo, kad draugai tai pastebėtų. Taigi, savo pyktį paslėpė viduje. Bet jis niekur nedingo, todėl jis pradėjo šnairuoti akimis.

– Tai gal pažaiskime slėpynių? – pasiūlė Tomas.

– Nekenčiu slėpynių, – pasakė Benas, kuris buvo apkūnus, todėl negalėjo greitai bėgioti. – Aš visada pralaimiu.

Šį kartą Tomas treptelėjo koja, bet nepasakė Benui kaip jaučiasi. Dabar jau ne tik jo akys šnairavo, bet nuo pykčio ir ausys pradėjo rausti ir kaisti. Galiausiai patempęs lūpą, Tomas pasiūlė nubėgti prie upės ir pamėtyti akmenėlius į vandenį. Jis buvo geras bėgikas. Edvinas, kuris taip pat greitai bėgiojo, pritarė ir jie visi nubėgo. Tą dieną Edvinas buvo greitesnis už Tomą, todėl, kai Edvinas jį aplenkė, Tomas labai rimtai supyko. Jo akys vis dar šnairavo, ausys buvo raudonos bei užkaitę ir neišlaikęs jis garsiai ir piktai sušuko: „Man visai neįdomu, aš su jumis daugiau nežaisiu“.

Benas atbėgo į parką kaip tik tuo metu, kai Tomas garsiai šaukė. Tuomet jis kreipėsi į Tomą:

– Tomai, tu esi mūsų draugas. Paprastai, tu būni linksmas ir mums smagu su tavim žaisti, bet kai tu pradedi šnairuoti, trepsėti kojomis ir rėkti, tuomet tu pasikeiti ir su tavim būna jau nesmagu.

Su lig šiais žodžiais Benas, Edvinas ir Karolina nusisuko ir nuėjo.

– Na, man niekada jie nepatiko, – murmėjo Tomas sau po nosimi ir spardė akmenėlius. Eisiu į savo slėptuvę ir būsiu vienas. Man jūsų nereikia…

Jo slapta vieta buvo žolės lopinėlis prie lelijų krūmo augančio patvoryje galiniame jo namo kiemo kampe. Kai jausdavosi niekam nemielas, kai nesuprasdavo savo jausmų, kai norėdavo jaustis saugiai, Tomas eidavo į savo slaptą vietelę. Niekas manęs čia neras, – murmėjo jis. Taigi, jis ten sėdėjo ir murmėjo. Šalia nebuvo nieko, kas galėtų jį įskaudinti, nuvilti ar nuliūdinti. Tačiau nebuvo ir nieko, su kuo galima būtų pasikalbėti. Tikėjosi, kad jis čia pasijus geriau, bet taip nebuvo. Čia jis jautėsi vienišas.

Staiga jis išgirdo triukšmą. Kažkas buvo visai netoliese, čia pat už tvoros. Jis pakėlė akis ir pamatė poną Joną žiūrintį į jį pro tvoros plyšį. Ponas Jonas buvo senyvo amžiaus žmogus, kitoje tvoros pusėje buvo jo gėlynas. Tomas vylėsi, kad ponas Jonas negirdėjo jo murmėjimo.

– Ar tai tu, Tomai? Ką čia veiki vienas? – paklausė ponas Jonas.

– Ai, džiaugiuosi, kad galiu būti vienas, – sumurmėjo Tomas ir nuleido akis į žemę.

– Jei jau tau taip linksma, tai kodėl taip liūdnai kalbi?

– Esu piktas ir noriu būti vienas, – atsiliepė Tomas.

Ponas Jonas atidžiai pažiūrėjo Tomui į akis ir pasakė:

– Kartais, kai mus kas nors įskaudina, mes nusiviliame ir supykstame. Kartais jei laikome pyktį, jis tampa raudonas ir karštas. O kai leidžiame pykčiui tapti raudonu ir karštu, lengvai galime kažką padaryti ar pasakyti žmonėms tai, kas juos skaudina.

– Ką jūs darot, kai pyktis tampa raudonu ir karštu? – paklausė Tomas.

– Mano jausmai nedažnai tampa raudoni ir karšti.

Tomas nustebo išgirdęs pono Jono žodžius. Jis galvojo, kad visi jaučiasi taip kaip jis.

– Kodėl jūs nejaučiate dažnai raudono ir karšto pykčio? – paklausė jis.

– Nes, – pradėjo ponas Jonas, – pykdamas išmokau kalbėti apie savo jausmus.

– O kai aš supykstu, – tęsė Tomas, – pradedu šnairuoti akimis, trepsėti ir rėkti.

Ponas Jonas pasilenkė pakelti nuvytusio žiedo.

– Ar tau tas šnairavimas, trepsėjimas ir rėkimas padeda?

– Ne.

– O kaip jautiesi, kai tavo draugai tavęs nemėgsta?

– Jaučiuosiu įskaudintas, man liūdna ir tuomet pradedu pykti.

– Tai pyksti dėl to, kad buvai įskaudintas ir nuliūdęs? – paklausė ponas Jonas.

– Panašu, kad taip, – atsiliepė Tomas. – Niekada apie tai nepagalvojau.

– Gerai, – pasakė ponas Jonas, – jei šnairavimas, trepsėjimas ir rėkimas nepadeda, tai ką dar galėtum padaryti?

Šį kartą Tomas nežinojo ką atsakyti. Ponas Jonas pasukdamas link namų, ištarė:

– Kitą kartą, kai norėsi šnairuoti, trepsėti ir rėkti, vietoje to pasakyk savo draugams apie tai, kaip tu jautiesi ir pažiūrėk, ar tai padės ar ne.

Kitą dieną Tomas nuėjo į parką prie tvenkinio mėtyti akmenėlių į vandenį. Kitoje parko pusėje jis pamatė savo draugus žaidžiančius slėpynių. Jis nuėjo pas juos tikėdamasis, kad jie ir jam pasiūlys žaisti.

– Labas – pasakė jis. Jie tik pamojavo ranka ir žaidė toliau, tačiau jie nepakvietė jo žaisti drauge. Tomas pasijuto įskaudintas. Jam buvo liūdna. Kai Edvinas pamatė, kad jis nusiminė, o ne įtūžo, sušuko:

– Tomai, gal nori pažaisti su mumis?

– Žinoma, – atsiliepė Tomas.

Skubėdamas pas draugus jis paslydo ant upelio kranto ir įkrito į purvą. Jis buvo visas purvinas, o draugai, pamatę jį, pradėjo juoktis. Kai jis suklupo eidamas link jų, jie pradėjo dar garsiau juoktis. Tomui pasidarė gėda, kad įkrito į purvą. Jam nepatiko, kad draugai iš jo juokiasi. Jis pajuto, kaip pradėjo šnairuoti akimis ir kaip jo ausys pradėjo rausti ir kaisti. Jis sušuko, bet šį kartą truputį kitaip:

– Visai nesmagu kai iš tavęs juokiasi!

– Mes iš tavęs nesityčiojam, tik pagalvojome, kad kaip ir ankščiau, tu vėl nori kvailai elgtis.

Tomas pasižiūrėjo į save. Jis iš tikrųjų atrodė juokingai ir pats pradėjo juoktis. Juoktis buvo smagiau nei raukytis ir trepsėti. Tuomet jie visi nubėgo žaisti slėpynių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.