Pradėkite nuo praktinio pavyzdžio:
- Panaudokite „plytas“ padarytas iš tuščių dėžučių. Ant plytų užrašykite žodžius: Meilė, Pagarba, Ištikimybė, Dorumas, Kilnumas, Pasišventimas, Pasitikėjimas, Supratimas. Paaiškinkite savo vaikams ką šie žodžiai reiškia.
- Mažesniems vaikams duokite kaladėles.
- Tegul vaikai pastato bokštą. Leiskite visiems pastatyti po bokštą. Po to kai bokštas pastatytas tegul jį sugriauna.
- Paklauskite: Kas buvo lengviau: pastatyti ar sugriauti? Kai išgirsite atsakymus paaiškinkite, kad sugriauti visada lengviau, bet norint pastatyti tvirtą bokštą reikia laiko ir pastangų.
Pasakojimas (tikra istorija)
Aš noriu jums papasakoti istoriją apie tai, kaip sustiprinti draugystę ir apie tai, kaip lengvai ji gali nutrūkti – taip lengvai, kaip sugriuvo jūsų bokštai.
Rita su savo šeima persikėlė į naują namą. Rita labai apsidžiaugė, kai susipažino su kaimynystėje gyvenusiu berniuku, kurio vardas buvo Andrius. Andrius buvo to paties amžiaus kaip ir Rita. Jis pakvietė ją į Pėdsekių (speciali gamtos pažintinė dvasinė programa vaikams ir jaunimui) popietę bažnyčioje, kurią jis lankė su savo tėvais. Ji net nepagalvojo, kad eiti į bažnyčią su savo draugu bus taip malonu.
Bet vieną dieną jų draugystė baigėsi. O viskas įvyko taip. Buvo Ritos gimtadienis. Ji pasikvietė savo klasiokus ir Andrių. Ateidami jie atsinešė dovanų ir sveikinimo atvirutes. Jai labai patiko išpakuoti dovanas ir žiūrėti į atvirutes. Visi jai padovanojo parduotuvėje pirktas gražias blizgančias atvirutes. Bet Andriaus atvirutė jai nepatiko. Ji buvo padaryta iš plono popieriaus. Andrius ant jos nupiešė gėles ir savo nedailia rašysena užrašė: „Su gimtadieniu“. Pažiūrėjusi į ją, po to kai gavo kitas atvirutes, Rita burbtelėjo: „Ačiū“.
Po puotos Rita su mama apžiūrinėjo atvirutes. Jos išdėliojo jas ant stalo, kad ji keletą dienų dar galėtų jomis pasidžiaugti. Kai mama pastebėjo, kad Rita išmetė Andriaus atvirutę, ji paklausė: „Kodėl taip padarei?“
„O tai tik popieriaus skiautė“ – išpyškino Rita. „Andrius net nesivargino ir nenupirko man gražios atvirutės kaip kiti.“ Mama pasisodino Ritą ant kelių ir uždavė jai keletą klausimų. „Ar dar kas nors padarė tau atvirutę kaip Andrius? Ne. Ar kiti draugai skyrė laiko, kad nupieštų tau tokią spalvingą atvirutę? Ne. Ar pastebėjai, kad tik Andrius nupiešė šypsenėlę prie savo vardo?“
Rita keletą minučių sėdėjo tylėdama ir mąstydama apie tai, kaip negražiai ji pasielgė su Andriumi. Ji kalbėjo jam bjaurius žodžius, kai iš tiesų tai buvo neteisinga. Ji tikrai nesmagiai pasijuto, prisiminusi kaip negražiai padėkojo Andriui. „O mamyte, aš pasielgiau neteisingai, – atsiliepė Rita. Aš nueisiu pas Andrių į namus ir pasakysiu, kad jo atvirutė pati mieliausia iš visų gautų.“
Kaip manote, ar Andrius apsidžiaugė, kai sulaukė padėkos? Galiu jus užtikrinti, jis tikrai džiaugėsi.
Pamoka
Taip, kaip reikia laiko pastatyti bokštą, taip reikia laiko ir sustiprinti draugystę. Biblija moko mus, (Hebrajams 10,24), kad kai elgiamės savanaudiškai ir nenoriai sakome „Ačiū“, tai tas pats tarsi griautume bokštą. Rita suprato, kad labai lengva nesuprasti ir kritikuoti kitus žmones. Kartais taip atsitinka ir mūsų šeimose. Bet kai atsiprašome už savo blogus poelgius, kai padėkojame už gerus darbus, mes stipriname savo draugystės saitus panašiai kaip statėme bokštą.