Vilties fakelas

Liūdesys, skausmas ir kančia

Laikas nuo laiko mus ir mūsų brangius žmones aplanko liūdesys, skausmas ir kančia, kurie „suėda“ mūsų šeimos džiaugsmą, laimę ir ramybę. Tokią akimirką padėti gali artimo draugo ar mylinčio šeimos nario atneštas vilties fakelas. Bet ar žinome, kaip jį galime nunešti tiems, kurie yra palūžę, kurie kenčia skausmą, kurie liūdi dėl patiriamo skausmo, kurie ieško paguodos ir ramybės? Jeigu nežinai, noriu pakviesti tave savo mintimis persikelti į vietą, vadinamą „Kaukolės vieta“. Tai Golgota, vieta, kurioje kadaise buvo pastatytas kryžius, prie kurio buvo prikaltas Dievo Sūnus Jėzus Kristus!

Kai savo mintimis žvelgiame į Dievo Sūnų ant kryžiaus, ką šis reginys mums atskleidžia? Ką Jo mirtis atskleidžia apie Dievą, apie mus ir mums artimus žmones, apie mūsų priešus ir visą šį pasaulį?

Mes, kaip krikščionys, žvelgdami į kryžių ir ant jo prikaltą Dievo Sūnų dažniausiai akcentuojame Didžiąją kovą – tarp Kristaus ir šėtono, Dievo ir pasaulio, nuodėmės ir teisumo, blogio ir gėrio  ir t. t. Taip, suprasti Didžiąją kovą ir tai, kad mes esame į tą kovą įtraukti, yra labai svarbu! Bet ar užtenka šiame gyvenime žinoti, kad mes gyvename Didžiosios kovos tarp Dievo ir šėtono metu? Ar užtenka žinoti, kad Kristus šią Didžiąją kovą jau laimėjo, kad šėtonas bus sunaikintas su visais jo demonais ir nedorėliais ir kad galiausiai Dievas šioje žemėje įkurs savo karalystę?

Nežinau kaip jums, bet man to neužtenka! Žinoti tai, kad aš šiandien gyvenu Didžiosios kovos metu ir kad ji kažkada baigsis, man yra svarbu, bet man to neužtenka! Aš noriu žinoti ir tai, koks mano vaidmuo toje Didžiojoje kovoje, kur būsiu aš ir mano artimieji pasibaigus tai kovai? Aš noriu žinoti, kad mes visi būsime išgelbėti šios Didžiosios kovos finale… Kitaip tariant, aš noriu žinoti, kad aš ne tik suprantu Didžiąją kovą, į kurią esu įtrauktas, bet noriu žinoti, kad toje kovoje aš ir mane supantys žmonės turime ir Didžiąją išgelbėjimo viltį! Atvirai kalbant, man ši viltis rūpi gal net šiek tiek daugiau nei pati kova! Ir aš beveik įsitikinęs, kad ir kitiems viltis yra daug svarbiau nei kova, ar ne taip? Taigi, ar jūs esate tikri, kad jūs turite viltį? Ar jūs esate tikri, kad jums artimi žmonės turi viltį?

Didžioji viltis

Tad žvelgiant į Golgotos kalną ir ant jo pastatytą kryžių, prie kurio buvo prikaltas Dievo Sūnus, noriu pakviesti jus pamatyti ne tik Didžiąją kovą, bet ir Didžiąją viltį! Tai yra labai svarbu, nes apaštalas Paulius skelbia, kad mes esame išgelbėti viltimi  (Romiečiams 8, 24–25). Tokia viltimi, kuri kyla ne iš mūsų kūno fizinių pojūčių, bet iš tikėjimo ir tuomet mes ištvermingai laukiame Didžiosios kovos pabaigos (Romiečiams 8, 19–23.)

Taigi, mes esame išgelbėti ne tokia viltimi, kuri greitai išblėsta, kaip mūsų nuotaika, pasirodžius pirmiesiems sunkumams, bet viltimi, kuri  mūsų niekada neapgauna (Romiečiams 5, 5). Kodėl ši viltis, kylanti iš tikėjimo, mūsų neapgauna? Todėl, kad ji kyla iš ypatingo šaltinio! O kas gi yra tas ypatingas šios vilties šaltinis? Dievo meilė yra tas ypatingas vilties šaltinis! (Romiečiams 5, 5–8). Kai žvelgiu į kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Dievo Sūnus, ir kai mąstau apie tai, štai ką aš girdžiu iš Šventojo Rašto:

  • apie Dievą – kad Dievas parodė savo meilę;
  • apie mane, mano artimą ir priešus – kad Dievas parodė savo meilę, kai tebebuvome nusidėjėliai;
  • apie šį pasaulį – kad Jis turi amžiną viltį pasauliui, kuri neapgauna, nes Dievo meilės pilnatvė buvo išlieta per Jėzų ant kryžiaus!

Žinote, kartais, kai aš susimąstau apie visa tai, kas vyksta šioje žemėje, apie visą tą skausmą, kančias ir liūdesį, kurie paliečia ir ištinka mums artimus ir brangius žmones, aš daug ko nesuprantu šioje Didžiojoje kovoje. Ir kuo daugiau aš apie tai mąstau, tuo labiau mane tai glumina ir slegia. Bet žinote, kas mane nuramina tokią akimirką? Tai Didžioji viltis sklindanti iš Šventojo Rašto puslapių!

Nors mano supratimas, kai žvelgiu į kryžių, ant kurio yra prikaltas Jėzus, apie Didžiąją kovą dažniausiai ir nepadidėja, bet mano viltis žvelgiant į jį kaskart sustiprėja! Kodėl? Todėl, kad kryžius, ant kurio buvo prikaltas Jėzus, man šaukte šaukia tai, kad, nors aš ir neieškojau Dievo meilės, Dievas vis tiek pasiuntė savo meilę į šią žemę, kad ji surastų mane! Ir ne todėl, kad aš būčiau buvęs jos vertas, ne, priešingai, todėl, kad buvau ir esu visiškai jos nevertas. Nors mano klaidos ir nuopoliai pasmerkė mane pražūčiai, kryžius man sako, kad Dievas manęs nepasmerkė…

Vilties fakelo perdavimas

Apaštalas Petras sako, kad atradę šią Didžiąją viltį mes turime išmokti dalytis ja ir su kitais – 1 Petro 3, 15–16: Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia.“ (RKB)

Ką reiškia dalytis viltimi su kitais? Skaitydamas XIX a. gyvenusios rašytojos Elenos Vait knygą „Gydymo tarnystė“, skyriuje „Pagalba gundomiems“ atradau penkis nuostabius patarimus, kaip reikia dalytis viltimi su kitais žmonėmis.

Pirma, dalytis viltimi – tai suprasti žmogaus vertę. Tai reiškia, kad mes į žmones, ypatingai į tuos, kurie dar nepažįsta šios vilties, žiūrėsime taip, kaip Jėzaus pasakojime moteris žiūrėjo į pamestą drachmą (žr. Luko 15, 8–10). Nepaisant, kad toji moneta gulėjo purve ir šiukšlėse, ji vis tiek išliko sidabro gabaliuku. Ir ne tik šiaip sidabro gabaliuku, bet tokiu gabaliuku, ant kurio buvo išspaustas esamos valdžios atvaizdas ir užrašas. Tas pinigėlis buvo dvigubai vertingas – jis buvo sidabrinis ir dar turėjo valdžios atvaizdą. Moteris jo ieškojo tol, kol jį surado. Jai ši moneta buvo labai brangi. Jėzus parodė, kad lygiai taip pat ir kiekviena siela, nors ir yra nuodėmės paliesta, Dievo akyse yra vertinga, nes Jis mato ją ne tik kaip sidabro gabaliuką, bet dar ir su Dievo atvaizdu ir Jo vardo užrašu, kurių galbūt dėl nuodėmingo gyvenimo žmogui jau ir nebeįmanoma įžiūrėti. Tačiau nepaisant to, kad tas atvaizdas ir užrašas dėl nuodėmės yra nusitrynęs, Dievas trokšta surasti kiekvieną sielą, išgydyti ją ir joje vėl išryškinti savo atvaizdą ir savo vardo užrašą! Taigi, norint išmokti dalytis ta Didžiąja viltimi su kitais, mes pirmiausia turime išmokti tinkamai vertinti tuos, kuriems norime suteikti viltį!

Antra, dalytis viltimi – tai nesidalyti priekaištais ir kritika. Niekas taip nekartina sielos, kaip bereikalingas papeikimas. Dar niekas niekada neatgailavo, kai jam buvo priekaištaujama. Daugelį priekaištinga kritika tik atstūmė ir užkietino širdis, užuot įtikinusi. Bet priešingai, kaip apaštalas Petras sako, švelni dvasia, malonus ir mandagus elgesys gali išgelbėti klystančiuosius ir uždengti daugybę nuodėmių.

Trečia, dalytis viltimi – tai stengtis suprasti kitų trūkumus. Mes mažai žinome, kas vyksta širdyse tų, kurie buvo surakinti tamsos grandinėmis ir kuriems stinga ryžto bei moralinių jėgų. Žmonėms, kurie kenčia nuo sąžinės graužaties, yra paklydę šiame gyvenime ir nežino, kokį žingsnį žengti, ypatingai reikia gailestingumo. Daug vargšių sielų yra nesuprastos, neįvertintos, pilnos nevilties ir skausmo agonijos – jos kaip nuklydusios ir prarastos avys. Jos nežino, kur rasti Dievą ir patirti Jo gailestingumą, nors stipriai trokšta Jo atleidimo ir ramybės.

Ketvirta, dalytis viltimi – tai parinkti tinkamus žodžius ir gestus. Tenebus ištarta nė vieno žodžio, kuris pagilintų skausmą! Nuodėmingo gyvenimo išvargintą ir nežinančią, kur rasti paguodą, sielą supažindinkite su gailestinguoju Gelbėtoju. Paimkite jį už rankos, padrąsinkite jį, kalbėkite jam paguodos ir vilties žodžius. Padėkite jam tikėjimu įsikibti į Gelbėtojo ranką.

Penkta, dalytis viltimi – tai kovoti malda ir tikėjimu už žmones. Per greitai mes nusiviliame dėl sielų, kurios ne iškart reaguoja į mūsų pastangas. Niekada nevalia liautis darbuotis dėl sielos tol, kol yra bent vienas vilties spindulėlis. Brangios sielos mūsų pasiaukojančiam Išvaduotojui per brangiai kainavo, kad būtų lengvai atiduotos gundytojo valdžiai. Mums reikia įsivaizduoti save gundomųjų vietoje. Atsižvelkite į paveldimumą, blogų draugysčių, supančios aplinkos įtakos bei žalingų įpročių jėgą. Ar galima stebėtis, kad veikiami tokių blogybių dauguma degraduoja ir kad juos taip sunku pakelti iš naujo?

Taigi, mums visiems reikia išmokti dalytis viltimi. Be padedančių rankų dauguma mums brangių žmonių niekada patys neatsigaus, bet su kantrybe, atkaklių pastangų dėka jie gali būti pakelti naujam gyvenimui. Palūžusiems reikia švelnių žodžių, meilaus dėmesio, realios pagalbos. Kitaip tariant, mums visiems reikia vilties!

Tad uždekime vilties fakelą ir neškime jį kitiems!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *